Cantharellus cibarius

Aprašymas

Voveraitė yra kiaušiniškos iki piltuvėliškos formos grybas, kurio spalva svyruoja nuo šviesiai geltonos iki oranžiškai geltonos, su kepurėle, kurios skersmuo dažniausiai yra keli centimetrai. Apatinė pusė neturi tikrų lakštelių, bet turi storas, šakotas klostes, kurios tolygiai ir toli nusileidžia kotu žemyn ir yra tokios pat spalvos kaip kepurėlė. Trama balta arba šviesiai geltona, vaisinio, šiek tiek pipirinio kvapo.

Ji auga lapuočių ir spygliuočių miškuose, dažnai samanose ant rūgščių, smėlėtų dirvožemių, nuo birželio iki vėlyvo rudens. Lenkijoje ji labai dažna ir nėra saugoma.

Ji lengviausiai supainiojama su netikrąja voveraite, kuri turi plonus, tankius lakštelius ir labiau oranžinę spalvą. Rinkdami ieškokite klosčių vietoj lakštelių ir pilno, kieto koto. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 1–15 cm (aprašuose pateikiami skirtingi diapazonai). Jaunų vaisiakūnių sagos formos, vėliau iškilios su užlinkusiu kraštu, senesnių – išsiskleidusios, piltuvėliškos ir netaisyklingos. Spalva nuo šviesiai geltonos iki oranžiniais geltonos. Paviršius lygus, matinis. Pažeidus kepurėlę, atsiranda raudonos dėmės.

Himenoforas (kepurės apačia)

Klostės (ne tikri lakšteliai): netaisyklingos, šakotos, storos, toli nusileidžiančios kotu žemyn, dažnai sujungtos jungtimis; spalva tokia pat kaip kepurėlės.

Kotas

Aukštis 3–6 cm, storis iki 2,5 cm. Kepurėlės spalvos, dažnai šviesesnė. Pagrindas susiaurėjęs, platesnis į viršų ir tolygiai pereinantis į kepurėlę. Pilnas, kietas, dažnai išlinkęs. Be žiedo.

Minkštimas

Balta arba šviesiai geltona, standi, trapi, kotas plaušingas. Kvapas vaisinis, aštrus, šiek tiek pipirinis (pagal kai kuriuos aprašymus – švelnus abrikosų kvapas). Skonis švelnus, šiek tiek rūgštus arba šiek tiek aitrus.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas balsvas, gelsvas arba šviesiai ochros geltonumo. Sporos elipsiškos, lygios, bespalvės, 7–11 × 4–6,5 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos mikorizinis grybas. Auga lapuočių ir spygliuočių miškuose, dažnai ant smėlėtų, rūgščių dirvožemių, paprastai samanose, dažnai po eglėmis. Tyrimai Nyderlanduose parodė, kad grybautojų atliekamas vaisiakūnių rinkimas neturi įtakos rūšies gausumui.

Paplitimas. Europa nuo Skandinavijos iki Viduržemio jūros baseino; pagal kai kuriuos aprašymus kosmopolitinė (išskyrus Antarktidą), nors griežta prasme (C. cibarius sensu stricto) apsiriboja Europa. Dažna Lenkijoje, viena dažniausių miško grybų. Kai kuriuose Europos regionuose ji nyksta (pvz., Vokietijoje, tikriausiai dėl rūgščių lietų). Lenkijoje teisiškai nesaugoma; leista prekiauti.

Vaisiakūnių formavimasis. Paprastai nuo birželio iki gruodžio; derlius daugiausia nuo vėlyvos vasaros iki vėlyvo rudens.

Su kuo galima supainioti?

• Hygrophoropsis aurantiaca (netikroji voveraitė) — Turi plonus, tankius, tikrus lakštelius ir tamsesnę, oranžinę spalvą. Kai kurių autorių teigimu – nevalgoma, kitų – nuodinga.
• Cantharellus amethysteus (ametistinė voveraitė) — Kepurėlė su veltiniškais violetiniais žvyneliais, ypač jaunų egzempliorių; daugiausia kalnuose po bukais, reta.
• Cantharellus friesii (geltonkelmė voveraitė) — Intensyviai oranžinė, auga tik bukynuose.
• Omphalotus illudens (rytinis omfalotas) — Minimas kaip pavojingai nuodingas ir galimai supainiojamas; išsamių skirtumų nėra. Šiaurės Amerikos rūšis.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Dzūkijoje šis grybas nuo seno vadinamas lepeška arba voveruška, o bendrinis lietuviškas pavadinimas voveraitė kilo dėl jos gelsvai rusvos spalvos, primenančios voverės kailį.
• Lietuvoje ši rūšis nėra saugoma ar įrašyta į Raudonąją knygą, nes šalyje, ypač pietryčių Lietuvos smėlinguose pušynuose, ji auga itin gausiai.
• Lietuvos miškuose voveraitė kartais supainiojama su panašiai atrodančia netikrąja voveraite, kuri aptinkama tose pačiose samanotose spygliuočių vietose.