Inosperma erubescens

Aprašymas

Inosperma erubescens yra vidutinio dydžio grybas su kūgiška ar iškilia kepurėle (3–9 cm), šilkine ir plaušuota, be žvynų. Jaunas būna baltas arba kreminis, tačiau greitai rausta: tampa plytinės raudonumo, o centre – net vermilijono. Lakšteliai iš pradžių balsvi, vėliau alyvuogių rudumo, paspausti – raudoni. Cilindrinis kotas neturi žiedo ir perpjautas rožėja.

Jis auga nuo gegužės pabaigos iki spalio po lapuočių medžiais, ypač bukais, ąžuolais ir liepomis, miškuose, parkuose ir krūmynuose, dažnai kalkinguose dirvožemiuose. Lenkijoje jis yra dažnas.

Tai mirtinai nuodinga rūšis, kurioje yra didelis kiekis muskarino. Grybautojai jį dažniausiai painioja su jaunomis pavasarinėmis balteklėmis ir pievagrybiais. Įspėjamasis požymis yra kepurėlės, koto ir paspaustų lakštelių raudonavimas. Visi plaušabudės ir plaušabudžių giminaičiai laikomi nevalgomais. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 3–9 cm (aprašuose taip pat nurodomos reikšmės iki 8 cm), kūgiškai iškilus iki pusrutulio formos. Kraštas plonas, jaunų egzempliorių įsisukęs, senesnių – tiesus ir radialiai įtrūkęs. Paviršius sausas, šilkinis, be žvynų, padengtas smulkiais plaušeliais. Jauni vaisiakūniai balti arba šviesiai kreminiai, greitai tampantys plytinės raudonumo, net vermilijono, ypač centre; kraštai šviesesni. Spalva kintanti, su amžiumi geltonuoja arba ruduoja, o ant koto ir lakštelių taip pat atsiranda paraudusių dėmių ir dryžių; saulėje blunka.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai platūs, ploni, gana tankūs, prie koto iškirpti arba laisvi (aprašuose taip pat nurodomi siaurai priaugę lakšteliai). Iš pradžių balsvi, vėliau tamsiai alyviniai-rudi; paspausti – raudoni. Kraštai nelygūs, apšerkšniję.

Kotas

Aukštis 5–20 cm, storis 0.8–2 cm, cilindriškas, pilnaviduris, be gumburo pagrinde arba daugiausiai su nedideliu gumburėliu; be žiedo. Paviršius padengtas balsvais, rožiniais arba vermilijono plaušeliais, viršus apšerkšnijęs.

Minkštimas

Baltas kepurėlėje (aprašuose taip pat nurodoma spalva iš pradžių gelsva, vėliau tamsiai rožinė), kote stipriai rožėjantis. Kvapas malonus, vaisių; skonis švelnas – jo jokiu būdu negalima ragauti; neragaukite šio ar bet kurio kito įtartino grybo minkštimo.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas ochros-rudos spalvos. Sporos ovalios-pupelės formos, kartais netaisyklingos, 9–12 (14.5) × 5–8 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas. Auga ant lapų paklotės ir dirvožemio miškuose, miesto parkuose ir krūmynuose, ypač po lapuočiais medžiais – bukais, ąžuolais, liepomis – bet taip pat ir po pušimis; dažniausiai bukuose ir kalkinguose dirvožemiuose. Izraelyje aprašytas po ąžuolu Quercus calliprinos ir pušimis.

Paplitimas. Registruotas tik Europoje (ir, remiantis kai kuriais aprašymais, rytų Anatolijoje ir Izraelyje); dažnesnis pietų Europoje. Lenkijoje aprašyta daug radaviečių ir jis laikomas dažnu. Teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo gegužės pabaigos iki spalio pradžios (aprašuose taip pat nurodoma: pavasarį ir vasarą).

Su kuo galima supainioti?

• Calocybe gambosa (pavasarinė balteklė) — Jauni vaisiakūniai yra panašiausi. Pavasarinė balteklė nerausta, senesni egzemplioriai yra kitokios lakštelių spalvos (blyškios, ne alyvuogių rudumo) ir miltų kvapo.
• Inocybe godeyi (Godey plaušabudė) — Kotas su ryškiu gumburu.
• Inocybe rimosa (plaišioji plaušabudė) — Rudesni Inosperma erubescens egzemplioriai gali ją priminti, tačiau plaišiojoje plaušabudėje nėra net raudonos spalvos pėdsako ant kepurėlės.
• Agaricus campestris ir kiti pievagrybiai — Nurodomi kaip painiojamos rūšys; subrendę pievagrybiai turi tamsius lakštelius, tačiau jie turi žiedą, o Inosperma erubescens – ne. Kiti skirtumai – duomenų nėra.
• Cortinarius caperatus (raukšlėtasis gudukas) ir Tricholoma terreum (žemiatinklis) — Nurodomi kaip painiojamos rūšys (įskaitant Izraelyje su žemiatinkliais); išsamūs skirtumai – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuviškas raudonėjančiosios plaušabudės pavadinimas kilo iš itin būdingo jos bruožo – paspaustas ar pažeistas šviesus grybo vaisiakūnis greitai nusidažo plytų raudonumo atspalviu.
• Lietuvoje šis grybas nėra labai dažnas ir daugiausia aptinkamas lapuočių miškuose bei senuose parkuose, kur renkasi kalkingą dirvožemį po ąžuolais ir liepomis.
• Mūsų šalies gamtoje jauni šios rūšies grybai kartais supainiojami su pavasarine baltekle ar pievagrybiais dėl iš pažiūros panašios balkšvos kepurėlės.