Hypholoma capnoides

Aprašymas

Švelnioji kelmabudė yra vidutinio dydžio grybas, kurio kepurėlė yra 3–7 cm skersmens, garstyčių arba ochros geltonumo, su tamsesniu, rūdžių geltonumo centru. Lakšteliai jaunuose vaisiakūniuose yra balsvi, vėliau pilkai violetiniai, o seni – tamsiai violetiniais rudi; jie niekada neturi žalio atspalvio. Kotas plonas, geltonai kreminis iki geltonai rudo, pagrinde tamsesnis.

Jis auga kuokštais ant pūvančios spygliuočių medienos, dažniausiai eglės, paprastai vėlų rudienį, tačiau vaisiakūniai gali pasirodyti ištisus metus, taip pat ir žiemą. Jis yra dažnas, bet retai renkamas.

Jį galima supainioti su nuodingąja puokštine kelmabude (žalsvi lakšteliai, aštrus skonis) ir mirtinai nuodinga eglinė kūgiabude. Todėl jį turėtų rinkti tik patyrę grybautojai. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 3–8 cm (aprašymuose nurodomi skirtingi diapazonai); jauni pusrutulio formos, vėliau plokščiai išgaubti, dažnai su mažu nepastebomu gūbreliu, galiausiai plokšti. Kraštas garstyčių geltonumo iki ochros geltonumo, centras tamsesnis, rūdžių geltonumo. Kraštas lygus, jaunuose vaisiakūniuose su kotu sujungtas voratinkliniu šydu. Kartais lipnus.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai gana tankūs, plačiai priaugę prie koto; jaunų – balsvi arba šviesiai oranžiniai geltoni, vėliau pilkai violetiniai (melsvi, niekada ne žalsvi), senų – tamsiai violetiniai rudi.

Kotas

Aukštis 4–12 cm (aprašymuose nurodomi skirtingi diapazonai), storis 3–5 mm, cilindrinis. Spalva nuo šviesiai kreminės geltonos iki geltonai rudos, be žalių atspalvių; pagrinde tamsesnė (nuo rūdžių geltonos iki rūdžių rudos). Jauni padengti vos matomomis baltomis skaidulomis.

Minkštimas

Šviesiai ruda arba geltona, kote šiek tiek tamsesnė nei kepurėlėje. Grybų kvapas. Švelnus skonis (skirtingai nei daugumos Hypholoma rūšių, kurios yra kartios arba aitrios). Nenaudokite skonio kaip atpažinimo požymio – gimininga sidabriškai žalsvoji kelmabudė yra nuodinga.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas rūdžių rudas, tamsiai bordinis iki rudos. Sporos lygios, elipsiškos, 8–9 × 4–5 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas ant pūvančios spygliuočių medienos, ypač eglės; auga kuokštais, gausiai, pvz., ant senų kelmų.

Paplitimas. Dažnas Vidurio Europoje, dažnas Lenkijoje; taip pat aptinkamas Šiaurės Amerikoje ir Azijoje. Vaisiakūniai pasirodo ištisus metus (taip pat žiemą, kai nėra sniego). Lenkijoje jis nėra teisiškai saugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Gausiausiai vėlų rudienį; vaisiakūniai gali pasirodyti ištisus metus, rečiausiai nuo gegužės iki rugpjūčio.

Su kuo galima supainioti?

• Hypholoma fasciculare (puokštinė kelmabudė) — Nuodingas. Lakšteliai žalsvi (švelniosios kelmabudės melsvi/pilkai violetiniai, niekada ne žalsvi); skonis aitrus ir kartus, o kepurėlė ir kotas turi žalio atspalvio.
• Galerina marginata (eglinė kūgiabudė) — Mirtinai nuodingas. Vaisiakūniai mažesni, trapūs, rūdžių rudos spalvos; jis turi žiedą ir rūdžių rudą sporų atspaudą.
• Hypholoma radicosum (šakniastiebė kelmabudė) — Lakšteliai pilkai alyvuogių rudi, minkštimas kartus, kotas su šaknimi.
• Kuehneromyces mutabilis (paprastoji kelmiukė) — Minimas kaip rūšis, su kuria jis painiojamas; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.
• Gentys Pholiota ir Flammula — Minimi kaip panašūs; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje švelnioji kelmabudė yra plačiai paplitusi ir dažnai aptinkama tankiomis kupetomis ant pūvančių eglių bei pušų kelmų.
• Lietuvos miškuose švelnioji kelmabudė neretai painiojama su gimininga puošniąja kelmabude, tačiau nuo jos aiškiai skiriasi pilkai violetinio atspalvio lakšteliais, neturinčiais jokio žalsvumo.
• Ši rūšis nėra saugoma ir nėra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą, o dėl savo atsparumo vėsiam orui šalies spygliuočių miškuose gali būti randama net per žiemos atodrėkius.