Mirtinai nuodingas grybas. Neskink jo ir, jį palietęs, nelies burnos. Simptomai gali pasireikšti tik po daugelio valandų – jei įtari apsinuodijimą, skambink 112, nelauk simptomų.
Aprašymas
Eglinė kūgiabudė (Galerina marginata) yra maža, niekuo neišsiskirianti „maža ruda grybas“ su 1–6 cm skersmens kepurėle, kuri sausu oru yra šviesiai smėlinė arba geltonai ochrinė, o po lietaus ochriškai ruda arba raudonai ruda, su persišviečiančiomis rievėmis. Ji turi rūdžių rudumo lakštelius, ploną tuščiavidurį kotą su trapiu žiedu (dažnai išnykstančiu) ir tamsesniu pagrindu. Ji auga grupėmis ant negyvos medienos, daugiausia bukų žemumose ir eglių kalnuose, nuo rugpjūčio iki pirmųjų šalnų. Ji yra dažna.
Ji lengvai supainiojama su rūšimis, augančiomis ant medienos, ypač su paprastąja kelmiuke, juodkote ugniabude ir paprastuoju kelmučiu. Joje yra amatoksinų, tų pačių nuodų kaip ir žalsvojoje musmirėje. Neskinkite mažų, rudų grybų, augančių kuokštais ant medienos, nebent esate visiškai tikri dėl rūšies; nuodų virtuvėje pašalinti negalima.
Atpažinimo požymiai
- Kepurė
- Skersmuo 1–6 cm. Iš pradžių pusrutuliškas arba iškili su įslinkusiu kraštu, vėliau iškili ir plokščia, dažnai su buka plati gūbreliu. Stipriai higrofaninė: sausa – šviesi smėlinė iki geltonai ochrinės, drėgna – ochriškai ruda arba raudonai ruda; džiūsta nuo viršaus. Drėgnu oru matomas spindulinis ruožuotumas. Paviršius lygus, drėgnas arba šiek tiek lipnus.
- Himenoforas (kepurės apačia)
- Lakšteliai šiek tiek iškilūs, siauri ir tankūs, plačiai priaugliai prie koto arba šiek tiek nuaugliai (taip pat apibūdinami kaip iškarpyti su danteliu); iš pradžių ochriškai ruda, vėliau rūdžių rudumo (cinamono), kraštai šviesesni.
- Kotas
- Aukštis 2–8 cm, storis 0,1–0,9 cm, cilindriškas, viduje tuščiaviduris (jaunas – pilnaviduris). Žiedas plėvinis koto viršutinėje dalyje, trapus – senesniuose egzemplioriuose dažnai išnyksta, palikdamas žiedo zoną. Virš žiedo ochrinis ir miltuotas-padengtas, žemiau rusvas, su išilginiais sidabriškai baltais pluoštais, pagrinde tamsesnis (nuo alyviniai rudos iki juodos). Po žiedu nėra žvynelių.
- Minkštimas
- Kepurėlėje šviesiai ochrinė, kote umbro rudumo. Skonis ir kvapas miltingi, su ridikų užuomina. Jos niekada negalima ragauti; neragaukite jokio įtartino grybo minkštimo.
- Sporų atspaudas ir sporos
- Sporų atspaudas rūdžių rudumo. Sporos elipsiškos iki kiaušiniškų, paviršius šiurkštus arba raukšlėtas, karpžiūris, su „plage“; 7–11 × 4–6 µm (aprašuose pateikiami skirtingi intervalai).
Buveinė ir paplitimas
Ekologija. Saprotrofas ant negyvų medžių medienos, taip pat ant užkastos medienos (dėl ko atrodo, kad auga ant žemės) ir ant lapų paklodes. Senesni atlasai nurodė tik spygliuočių medieną, kas netiesa: kalnuose dažnai po eglėmis, žemumose daugiausia ant bukų medienos. Auga grupėmis. Ji turi daug fermentų, skaidančių lignoceliuliozę.
Paplitimas. Plačiai paplitusi Šiaurės pusrutulyje (Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje), taip pat Australijoje ir Antarktidoje. Dažna Vidurio Europoje, įskaitant Lenkiją. Teisiškai saugoma nėra.
Vaisiakūnių formavimasis. Nuo rugpjūčio iki pirmųjų šalnų (aprašuose taip pat nurodoma: nuo vasaros iki rudenio).
Su kuo galima supainioti?
- Kuehneromyces mutabilis (paprastoji kelmiukė) — Cinamono spalvos lakšteliai, juosvai rusvi žvyneliai ant koto po žiedu, didesnė kepurėlė (iki 6 cm), aštrus kvapas, tankūs kuokštai; saugiam atpažinimui reikalingas ekspertas, nes klaidą padaryti lengva, o kelmučio sporos lygios.
- Flammulina velutipes (juodkotė ugniabudė) — Tamsus, aksominis kotas be žiedo; lakšteliai balti iki šviesiai geltonos, sporų atspaudas baltas.
- Armillaria mellea (paprastasis kelmutis) — Kartais supainiojama; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.
- Hypholoma capnoides, Psilocybe spp., Conocybe filaris — Nurodomas paviršinis panašumas (taip pat į haliucinogeninius grybus ir kitą nuodingą rūšį su amatoksinais); detalės – duomenų nėra.
Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.
Įdomūs faktai
- Lietuvoje ši rūšis oficialiai vadinama apsigobusiąja kūgiabude ir yra plačiai paplitusi visos šalies miškuose ant pūvančių kelmų bei medienos.
- Mūsų šalies gamtoje ji nėra reta ar saugoma, todėl nėra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą.
- Lietuvos miškuose dėl panašios išvaizdos ir augimo grupėmis ant medienos šis grybas neretai painiojamas su paprastuoju kelmučiu.
Gribo nevertina valgomumo. Atpažinimas iš nuotraukos – taip pat ir programėlėje – nepakeičia grybų eksperto.
Panašios rūšys: Galerina marginata ir į jį panašūs grybai
Dažniausiai užduodami klausimai
Kada auga Galerina marginata?
Pagal stebėjimus Lenkijoje (GBIF) sezonas: Rugsėjis – Lapkritis; daugiausia įrašų – Spalis.
Kur auga Galerina marginata?
Saprotrofas ant negyvų medžių medienos, taip pat ant užkastos medienos (dėl ko atrodo, kad auga ant žemės) ir ant lapų paklodes. Senesni atlasai nurodė tik spygliuočių medieną, kas netiesa: kalnuose dažnai po eglėmis, žemumose daugiausia ant bukų medienos. Auga grupėmis. Ji turi daug fermentų, skaidančių lignoceliuliozę.
Su kuo galima supainioti: Galerina marginata?
Dažniausiai minimos panašios rūšys: Kuehneromyces mutabilis, Flammulina velutipes, Armillaria mellea, Hypholoma capnoides. Niekada nepasikliauk vienu požymiu – jei abejoji, parodyk grybą ekspertui.
Ar Galerina marginata – nuodingas grybas?
Taip – mirtinai nuodingas grybas. Jei įtari apsinuodijimą, skambink 112 ir nunešk likusius grybus gydytojui.
Gribo programėlėje ši rūšis turi ir sukiojamą 3D modelį, nuotraukas viktorinoje bei įspėjimus atpažįstant kamera. Žiūrėk, kaip pradėti.