Kuehneromyces mutabilis

Aprašymas

Kuehneromyces mutabilis auga kupstais ant kelmų ir negyvos lapuočių medienos. Kepurėlė 2–7 cm skersmens, cinamono rudumo ir gliti drėgname ore, džiūdama šviesėja nuo centro. Lakšteliai tankūs, su amžiumi tampantys rūdžių rudumo, kotas liaunas, su žiedu, o žemiau žiedo – tamsus, žvynuotas. Pasirodo nuo balandžio iki lapkričio ir kartais būna tarp pirmųjų bei paskutiniųjų sezono grybų.

Šis grybas reikalauja išskirtinio atsargumo. Jis apgaulingai panašus į mirtinai nuodingą Galerina marginata, kuris turimų toksinų tapatus žalsvajai musmirei ir gali augti ant tos pačios medienos. Skiriamieji požymiai (žvynuotas kotas, kepurėlės džiūvimo būdas, kvapas) nėra visiškai patikimi, o klysta net patyrę grybautojai. Lenkijos prekyboje jis leidžiamas tik kultivuotas arba iš už Lenkijos ribų.

Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 2–8 cm (aprašuose pateikiami skirtingi diapazonai). Jauni – pusrutuliškos formos, vėliau plokšti su bukia gūbreliu. Luobelė plika, lygi, stipriai higrofaninė: po lietaus cinamono rudumo, gliti, blizganti; sausu oru džiūsta nuo centro link krašto, todėl centras blyškiai ochros, o kraštas rudiškas, ruožuotas.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, priaugę prie koto, kartais šiek tiek nuaugantys žemyn. Jaunų egzempliorių apgaubti veliumo; iš pradžių balsvi, vėliau geltonai rudai, galiausiai rūdžių rudumo.

Kotas

Ilgis 4–9 cm (aprašuose pateikiami skirtingi diapazonai), storis 5–8 mm; cilindriškas, išlenktas, tąsus, viduje tuščiaviduris. Spalva panaši į kepurėlės. Viršutinėje dalyje odiškas žiedas su išsiskleidžiančiais smulkiais žvyneliais; virš žiedo kotas lygus arba smulkiai ruožuotas, žemiau jo – tamsiai rudas, gauruotas arba žvynuotas („avintis botais“).

Minkštimas

Kepurėlės mėsa plona, balsva, minkšta ir vandeninga; koto – kieta, rūdžių rudumo. Skonis nepastebimas, švelnus, kvapas malonus, grybų, primenantis šviežiai pjautą medieną. Mes nerekomenduojame tikrinti skonio ar kvapo, kad būtų galima jį atskirti nuo nuodingų rūšių.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas rūdžių rudumo. Sporos kiaušiniškos, lygios, blyškiai rusvos, 6–7 × 4–4,5 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, augantis grupelėmis, kupstais, ant kelmų, negyvų kamienų ir lapuočių medžių šakų (arti žemės): alksnių, beržų, skroblų, lazdynų, bukų, gluosnių, ąžuolų, liepų. Labai retai ant eglės, pušies ir kėnio medienos. Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, parkuose bei soduose.

Paplitimas. Visas Šiaurės pusrutulis: Europa (nuo pietų iki Islandijos ir Skandinavijos), Azija, Šiaurės Amerika; taip pat pranešama iš Australijos. Lenkijoje dažnas. Teisiškai saugomas nėra. Prekybai (Sveikatos apsaugos ministerijos sąrašas) leidžiamas tik kultivuotas arba iš už Lenkijos ribų, dėl jo antrininko Galerina marginata.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo balandžio iki lapkričio, švelniu oru taip pat ir žiemą; jis dažnai pasirodo, kai kiti grybai retėja.

Su kuo galima supainioti?

• Galerina marginata – MIRTINAI NUODINGAS — Auga daugiausia ant spygliuočių kelmų. Kotas po žiedu dažniausiai pluoštiškai šilkinis su baltais veliumo pluoštais (kartais zigzagu), ne žvynuotas; kepurėlė džiūsta nuo krašto link centro (paprastosios kelmiukės – nuo centro); kvapas ir skonis miltingas. Nė vienas iš šių požymių nėra visiškai patikimas – Galerina marginata gali turėti žvynelių.
• Hypholoma capnoides — Lakšteliai su melsvu atspalviu.
• Kuehneromyces lignicola, K. marginellus, Pholiota angustipes, P. terrestris — Įvardijami kaip panašūs; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje kintančioji kelmabudė yra labai plačiai paplitusi ir aptinkama visuose šalies regionuose, kur gausiomis kupetomis auga ant lapuočių medžių kelmų bei virtėlių.
• Lietuvos miškuose šis grybas turi itin pavojingą antrininkę – mirtinai nuodingą eglinę kūgiabudę, kuri kartais gali pasitaikyti net ant to paties pūvančio kelmo.
• Lietuvos kaimuose dėl būdingos augavietės ant medžių liekanų šis grybas tradiciškai dažnai priskiriamas liaudiškai vadinamų „kelmučių“ arba „kelmuokų“ grupei.