Hypsizygus ulmarius

Aprašymas

Hypsizygus ulmarius yra blyškus, kreminės-baltos spalvos grybas, kurio kepurėlė yra 6-15 cm skersmens, sausa ir lygi, išaugusi ant storo, balto, beveik centralinio koto be žiedo. Lakšteliai balti, tankūs ir tik šiek tiek nuaugantys ant koto, o tai ją skiria nuo panašių kreivabudžių.

Ji auga nuo liepos iki lapkričio ant lapuočių medžių, dažniausiai ant guobų, dažnai aukštai ant kamieno, žaizdose ir randuose, miškuose, parkuose ir pakelėse. Ji yra reta Lenkijoje, todėl dažnai sutinkama tik pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis.

Kadangi ją galima supainioti su kreivabudėmis ir kitais baltalakščiais grybais, svarbus visas bruožų rinkinys: silpnai nuaugantys lakšteliai, žiedo nebuvimas ir substratas. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 6-15 cm (išimtinai iki 30 cm), iškili su plačiu pakraščiu (pagal kai kuriuos aprašymus pakraštys užsirietęs po apačia; didesnės kepurėlės gali būti įdubusios). Paviršius sausas, lygus, balsvas ar kreminės spalvos;senesniuose egzemplioriuose gali sutrūkinėti į areoles.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai priaugtiniai arba šiek tiek nuaugantys, platūs, tankūs, balti (gluosniabudžių Pleurotus lakšteliai giliai nusileidžia kotu žemyn).

Kotas

Aukštis 6-13 cm, storis 2-3 cm, cilindriškas, lygus arba smulkiai plaušingas, baltas, pritvirtintas beveik centrališkai; žiedo nėra.

Minkštimas

Kvapas rūgštus, silpnas arba kartais silpnai miltuotas; skonis švelnus. Duomenų apie spalvos pokytį nėra.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas kreminis, pagal kai kuriuos aprašymus baltas iki blyškiai kreminio. Sporos 3.5-6.5 × 3-5 µm arba apie 5-7 µm (Redhead pirminis aprašymas), subglobulėto iki elipsoidinio pavidalo, neamiloidinės. Duomenys apie sporų dydį yra nesuderinami.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Medis-gyventojas parazitas ir saprotrofas (neaišku, ar jis minta gyvu, ar negyvu audiniu, nors aptinkamas ant gyvų medžių). Sukelia pažeistų vietų rudąjį puvinį, taip pat išskiria lakazę, kuri skaido ligniną. Auga aukštai medžių žaizdose ir randuose. Dažniausiai ant guobų (Ulmus laevis, U. minor), taip pat ant platanolapių klevų, paprastųjų kaštonų, drebulių, beržų, bukų, ąžuolų, liepų ir uosialapių klevų.

Paplitimas. Miškai, parkai, botanikos sodai ir keliai Šiaurės Amerikos, Europos ir Azijos vidutinio klimato zonoje; palyginti retas, lyginant su gluosniabudžiais. Lenkijoje 2006 metų Raudonojoje knygoje su V statusu (pažeidžiamas išnykimo). Teisiškai nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo liepos iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Pleurotus spp. (kreivabudės) — Lakšteliai giliai nusileidžia kotu žemyn, kreivabudės sukelia baltąjį puvinį, o Hypsizygus ulmarius – rudąjį puvinį.
• Hypsizygus tessulatus — Dažniau auga didesnėmis grupelėmis.
• Ossicaulis lignatilis — Mažesnis, auga iš medienos ertmių.
• Pleurotus levis — Lakšteliai nuaugantys.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuviškas šios rūšies vardas – guobinė šilmirtė – tiesiogiai atspindi jos polinkį augti ant guobinių šeimos medžių, dažniausiai senų guobų bei vinkšnų kamienų.
• Lietuvoje ši rūšis yra reta ir dažniausiai aptinkama natūraliuose senuose lapuočių miškuose bei istoriniuose parkuose, kur gausu brandžių ar pažeistų medžių.
• Gamtos stebėtojai Lietuvoje šį grybą neretai supainioja su kur kas dažnesne gluosnine kreivabude, nors šilmirtė išsiskiria beveik centriniu kotu ir menkai kotu besileidžiančiais lakšteliais.