Laccaria amethystina

Aprašymas

Ametistinė lakabudė yra mažas grybas su 2–6 cm pločio kepurėle, drėgnu oru giliai violetine ir sausu oru blunkančia iki balsvai violetinės. Lakšteliai stori, retai išsidėstę, violetiniai ir lieka violetiniai net tada, kai likusi vaisiakūnio dalis išblunka. Kotelis plonas, plaušingas, tuščiaviduris, kepurėlės spalvos.

Jis auga lapuočių ir spygliuočių miškuose, dažniausiai po bukais, taip pat parkuose ir soduose, nuo vėlyvos vasaros iki ankstyvos žiemos. Lenkijoje yra dažnas. Spalva labai skiriasi, todėl po lietaus arba sausros metu jį lengva pražiūrėti.

Jį galima supainioti su violetiniais nuodingais grybais, pvz., pilkalakštės plaušabudės alyvine atmaina (nemalonus kvapas, gūbrelis) ir dvokiančiąja šalmabude (ridikų kvapas). Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 2–6 cm; jauna pusrutuliškos arba varpelio formos su užsilenkiančiu kraštu ir įdubimu centre, vėliau iškili, galiausiai plokščia ir piltuvėlio formos su banguotu kraštu. Higrofaninė. Paviršius lygus, subrendusių šiek tiek žvynuotas, kraštas šiek tiek vagotas. Drėgnu oru violetinė arba rudiškai violetinė, sausu oru arba senesnių egzempliorių balsvai violetinė.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai stori, retai išsidėstę, dažnai banguoti, plačiai priaugę arba šiek tiek nuaugantys, arba su iškarpa. Jaunų violetiniai, vėliau apibarstyti balsvai sporomis; net ir išblukus vaisiakūniui, lakšteliai lieka violetiniai.

Kotas

Aukštis 0,6–12 cm (aprašuose pateikiami skirtingi diapazonai), storis 3–10 mm, tuščiaviduris, plaušingas, apačioje šiek tiek storėjantis; spalva kaip kepurėlės, prie pagrindo su balsvais plaušeliais. Žiedo nėra.

Minkštimas

Vandeninga, plona; drėgnu oru šiek tiek violetinė, sausu oru rausvai ruda; kvapas ir skonis neaiškūs. Nemėginkite taukštis minkštimo kaip atpažinimo požymio.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos rutuliškos, bespalvės, dygiuotos-karpotos, apie 7–10 µm skersmens.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas, susijęs su lapuočiais ir spygliuočiais medžiais, dažniausiai su Fagales eilės medžiais, pvz., su buku. Remiantis kai kuriais aprašais, jis taip pat auga ant pūvančios medienos. Tai nitrofilinis grybas (vadinamasis „amoniako grybas“) – gausiausiai auga azito junginiais turtinguose dirvožemiuose.

Paplitimas. Plačiai paplitęs: Azijoje, Europoje, Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje, Naujojoje Zelandijoje. Dažnas Vidurio Europoje, įskaitant Lenkiją. Auga miškuose, soduose ir parkuose. Lenkijoje jis nėra teisiškai saugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo vėlyvos vasaros iki ankstyvos žiemos; Europoje maždaug birželio–gruodžio mėn.

Su kuo galima supainioti?

• Mycena pura (dvokiančioji šalmabudė) — Laikomas nuodingu. Vaisiakūnis mažiau lieknas; dvokiančioji šalmabudė turi būdingą ridikų arba ropių kvapą.
• Inocybe geophylla var. lilacina (pilkalakštė plaušabudė, alyvinė atmaina) — Nuodingas. Ant kepurėlės turi gūbrelį ir nemalonų kvapą.
• Laccaria laccata (lakuotoji lakabudė) — Taip pat blunka ir keičiasi nuo oro sąlygų, todėl atpažinimas tampa sunkus; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje ametistinė laka yra dažnas miškų grybas, gausiai aptinkamas įvairiuose lapuočių ir spygliuočių miškuose tarp samanų bei nukritusių lapų.
• Ši rūšis nėra saugoma valstybės ir nėra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą, nes mūsų šalyje ji sutinkama nuolat ir plačiai.
• Lietuvos miškuose ametistinę laką dėl jos ryškios spalvos galima lengvai supainioti su panašaus violetinio atspalvio nuodingomis nuosėdžių ar gijabudžių rūšimis.