Lactarius turpis

Aprašymas

Juodasis grūzdas pasižymi gleivėta, nuo alyvuogių žalumo iki juosvai rudos spalvos 5–15 cm dydžio kepurėle, ilgai užsirietusiu kraštu ir įdubusiu centru. Lakšteliai kreminiai ir tepasi, o kotas alyvuogių spalvos, šviesesnis už kepurėlę, kartais su duobutėmis. Pažeistas vaisiakūnis išskiria gausias baltas, labai deginančias sultis, kurios ore nekeičia spalvos.

Ji auga nuo liepos iki lapkričio lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose, dažniausiai po beržais ir eglėmis, rūgštinguose dirvožemiuose. Lenkijoje ji dažna.

Dėl tamsių alyvuogių spalvų ją paprastai lengva atpažinti. Vakarų Europoje ji laikoma nevalgoma, rytuose kartais sūdoma po ilgo mirkymo, tačiau ji laikoma nuodinga, nes joje yra mutageninio nekatorino, kurio terminis apdorojimas pašalina ne visiškai.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 5–15 cm (pagal kai kuriuos aprašymus 4–20 cm); jauni egzemplioriai žemi ir lankstiškai išgaubti, ilgai užsirietusiu kraštu, vyresni – išsiskleidę ir įdubę, galiausiai piltuvėlio formos. Standi, be gumburo. Paviršius gleivėtas arba lipnus, be zonavimo arba su silpnu zonavimu; jauni – aksominiai, kraštas gali būti plaukuotas. Spalva nuo nešvariai alyvinės-žalios iki juosvai rudos, su amžiumi tamsėjanti. Ji renka purvą, todėl atrodo „nešvariai“.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai siauri, tankūs, įvairaus ilgio, šiek tiek nuaugantys žemyn kotu; iš pradžių balsvi, vėliau kreminiai geltoni, senatvėje su rudomis dėmėmis, pažeisti tamsėjantys (suteršti senų sulčių). Su KOH arba amoniaku violetiniai.

Kotas

Aukštis 3–7 cm, storis iki 2,5 cm (pagal kai kuriuos aprašymus iki 3 cm), cilindrinis, iš pradžių pilnas, vėliau tuščiaviduris. Paviršius blizgantis, kai sausas, gleivėtas drėgnoje aplinkoje, kartais grubus arba duobėtas (seklios duobutės). Spalva nuo šviesiai alyvinės per žalsvą iki nešvariai alyvinės, šviesesnė už kepurėlę. Žiedo nėra.

Minkštimas

Stora, standi, balta, tik po kepurėlės odele vos pastebimai alyvinė; vyresniuose egzemplioriuose tampa rusva. Skonis aštrus, kvapas silpnas. Sultys gausios, baltos arba vandeningai baltos, ore spalvos nekeičia, labai deginančios. Nevarkite jo ragauti.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas šviesiai kreminis. Sporos ovalios, su smulkiomis karpohėmis arba keterėlėmis, apie 7–8,5 × 6–7 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi diapazonai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos mikorizinis grybas; dažniausiai su beržu, taip pat su egle, pušimi ir kitais medžiais mišriuose miškuose. Auga rūgščiuose dirvožemiuose.

Paplitimas. Europa, Sibiras ir Šiaurės Amerika (įvežtas į Australiją ir Naująją Zelandiją); Azijoje pranešta iš Japonijos. Dažna Lenkijoje, lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose. Lenkijoje teisiškai nesaugoma.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo liepos iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Lactarius blennius (bukinis piengrybis) — Mažesnis, turi varpelio formos kepurėlę, padengtą juostotomis dėmėmis, neturi tokių tamsių atspalvių ir auga po bukais.
• Lactarius olivaceoumbrinus, Lactarius atroviridis — L. olivaceoumbrinus (Šiaurės Amerika) turi labiau alyvuogių rudą kepurėlę ir kotą su tamsiomis dėmėmis; L. atroviridis duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje juodasis piengrybis yra itin dažnas visoje šalyje, o liaudyje dėl tamsios ir purvinos išvaizdos neretai vadinamas kiaulute, čigonu ar juoduke.
• Ši rūšis nėra saugoma ir nėra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, nes drėgnuose šalies spygliuočių ir mišriuose miškuose po beržais bei eglėmis dygsta itin gausiai.
• Lietuvos miškuose dėl panašios tamsios kepurėlės formos jis kartais supainiojamas su kitais tamsiais piengrybiais, tačiau yra lengvai atskiriamas pagal gausiai tekančias baltas sultis.