Lactifluus volemus

Aprašymas

Piengrybis jautakis (Lactifluus volemus) turi tvirtą, rudai oranžinį 5–15 cm skersmens kepurėlę, lygią arba aksominę, be juostų. Lakšteliai šviesūs ir prisilietus parunda, o kotas pilnas ir šviesesnis už kepurėlę. Labiausiai būdingos labai gausios baltos sultys, kurios išsiskiria iš pažeistų lakštelių ir nekeičia spalvos, bei žuvies kvapas vaisiakūnyje.

Auga nuo birželio iki spalio lapuočių ir spygliuočių miškuose, dažniausiai po bukais, ąžuolais, skroblais, drebulėmis, eglėmis ir pušimis. Lenkijoje jis yra dažnas, nors grybautojai jį renka retai.

Daugelis oranžinių piengrybių atrodo panašiai, tačiau jų sultys yra deginančios arba kartios. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 5–15 cm (aprašuose nurodomi skirtingi diapazonai); jauni vaisiakūniai iškilia kepurėle su šiek tiek užsirietusiu kraštu, vėliau beveik plokšti su įdubimu, gale negiliai įgaubti. Be gumburo. Paviršius lygus arba aksominis, be juostų, rudai oranžinis, geltonai rudas arba oranžinis-rudas (pagal kai kuriuos aprašus nuo abrikosų iki rudos); spalva kintanti.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai gana tankūs, priaugtiniai-nuauginiai, trapūs, siauri, kartais šakoti, su trumpesniais lakšteliais tarp jų. Iš pradžių balti, vėliau šviesiai gelsvi iki šviesiai ochrinių; pažeisti pagelsta (rudai-rudi).

Kotas

Aukštis 4–12 cm, storis 1–3,5 cm (aprašuose nurodomi skirtingi diapazonai), cilindriškas, pilnas, lygus arba aksominis, be žiedo, daug šviesesnis už kepurėlę, dažniausiai oranžinis-gelsvas. Pagrindas be makšties.

Minkštimas

Tvirtas, jaunų grybų baltas, senesnių – šviesiai geltonas iki šviesiai ochrinio. Kvapas gana stiprus, žuvies (primenantis silkę), sustiprėjantis išdžiūvus; po gaminimo skoniui įtakos neturi. Sultys labai gausios, baltos, ore spalvos nekeičiančios, švelnaus skono su kartoku poskoniu; palieka rudas dėmes. Geležies sulfatas akimirksniu nudažo mėsą tamsiai melsvai žaliai. Nežinomų grybų mėsos ragauti negalima.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas šviesiai kreminis iki balkšvo. Sporos beveik rutuliškos, stikliškos, su tinklelio ornamente ir nedideliais dygliais: 7,5–10 × 7,5–9,5 µm (aprašuose nurodomi skirtingi diapazonai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas (ektomikoriza) su daugeliu lapuočių ir spygliuočių medžių: bukais, ąžuolais, skroblais, drebulėmis, eglėmis, pušimis; dažnesnis lapuočių miškuose, kartais ir kiminuose. Vaisiakūniai pavieniai arba grupėmis, gausiau šiltu ir drėgnu oru.

Paplitimas. Šiaurinio pusrutulio vidutinio klimato zona ir dalis subtropinės zonos: Europa, Šiaurės Amerika, Azija (Kinija, Korėja, Japonija, Indija, Nepalas), Marokas; pagal kai kuriuos aprašus ir Australija. Dažnas Lenkijoje, nors renkamas retai. Kai kuriose šalyse (pvz., Nyderlanduose ir Flandrijoje) išnykęs arba nykstantis. Lenkijoje teisiškai nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo birželio iki spalio.

Su kuo galima supainioti?

• Lactarius subdulcis (švelnusis piengrybis) ir Lactarius aurantiacus — Oranžinius piengrybius sunku atskirti iš išvaizdos; šių rūšių sultys yra deginančios arba kartios, o jautakio – švelnios, gausios ir baltos; jautakio kepurėlė yra tolygiai rudai oranžinė.
• Lactifluus corrugis — Dažniausiai raukšlėtesni ir tamsesni lakšteliai, kvapas silpnesnis arba jo visai nėra, spalva mažiau oranžinė; patikimas mikroskopinis skirtumas: didesnės sporos (10,4–12,8 × 9,6–11,8 µm) su storesniu tinklu. Auga daugiausia Šiaurės Amerikoje.
• Lactifluus hygrophoroides — Retai išsidėstę lakšteliai, sporos be tinklelio.
• Lactarius subvelutinus — Nėra žuvies kvapo, siauri lakšteliai, baltos sultys nekeičia spalvos; kepurėlė blyškiai geltonai oranžinė iki ryškios auksinės-oranžinės.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje gelsvarudis piengrybis yra reta rūšis, dėl savo pažeidžiamumo buvusi įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą.
• Šis grybas mūsų šalyje dažniausiai aptinkamas pietiniuose bei rytiniuose miškuose, kur auga seni ąžuolai, liepos ar skroblai.
• Lietuvos miškuose nepatyrę grybautojai jį kartais supainioja su kur kas dažnesniu ąžuoliniu ar raudonrudžiu piengrybiu.