Laricifomes officinalis

Aprašymas

Agarikonas sudaro dideles, kietas, daugiametes vaisiakūnes, kurių forma primena kanopą arba cilindrą; jos šonu prisitvirtinusios prie kamieno, be kojelės. Jaunos yra gelsvai baltos, vėliau kreidinės, o senstant pilkėja ir ruduoja, įtrūksta į kubelius ir tampa trapios. Apatinėje pusėje yra smulkūs balti poros. Perlūžęs minkštimas baltas, sūrio konsistencijos ir labai kartus.

Augina ant labai senų maumedžių natūralaus pobūdžio miškuose, kartais aukštai ant kamieno ar šakų. Lenkijoje labai retas, žinomas iš keliolikos radviečių, įskaitant Góra Chełmowa Šventakryžiaus kalnuose. Vaisiakūnis matomas ištisus metus, o jo buvimas rodo medžio medienos puvinį.

Tai griežtai saugoma rūšis; jos negalima rinkti ar gadinti. Ji netinka valgyti.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Daugiametis vaisiakūnis, be kojelės, šonu prisitvirtinęs prie kamieno; dažniausiai kanopos formos, po daugelio metų tampa cilindriškas, kartais suaugęs su gretimais vaisiakūniais. Siekia iki maždaug 65 cm ilgio (pagal kai kuriuos aprašymus iki 1 m aukščio), apie 40 cm storio ir iki maždaug 10 kg svorio. Jauni vaisiakūniai minkšti ir gelsvai balti, greitai sukietėja ir tampa kreidiniai. Vyresni yra pilki, rausvi arba rudi, trapūs ir įtrūkę į kubelius; gilesniuose plyšiuose matyti storų baltų veltinio pavidalo sluoksnių. Auga sluoksniais; rekordiniame egzemplioriuje buvo 82 augimo sluoksniai.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdelinis. Vamzdeliai 3–20 mm ilgio, dažnai išsidėstę sluoksniais (nuoseklūs metiniai prieaugiai). Poros baltos, smulkios, 4–5 viename mm (kraštutiniais atvejais nuo 1). Sporos išsiskiria per apatinę vaisiakūnio pusę.

Kotas

Nėra; vaisiakūnis bekočis, šonu prisitvirtinęs prie kamieno ar šakos.

Minkštimas

Baltas, trapus, sūrio konsistencijos, labai kartus; plyšiuose esantis veltinis turi tokį patį kartų skonį. Kvapas švelnus iki miltinio. Minkštimo ragauti nereikėtų.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuospaudos baltos. Sporos elipsoidinės, lygios, hialininės (bespalvės), su aliejaus lašeliais, neamiloidinės, 6–9 × 3–4 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Medienos parazitas ir saprotrofas, sukeliantis rudąjį puvinį (rudą, destruktyvų puvinį) gyvų medžių kamienuose. Lenkijoje auga tik ant maumedžių (Larix); kitose arealo dalyse retai aptinkamas ir ant kėnių, kedrų, eglių, pušų, duglasijų ir tsugų. Europoje auga daugiausia ant labai senų maumedžių natūraliuose miškuose, labai retai dirbtinai atkurtuose medynuose; laikomas senųjų miškų indikatoriumi. Vaisiakūnis ant medžio dažniausiai rodo plačią kamieno infekciją; negyvas medis gali būti buveinė negyvoje medienoje besiveisiantiems organizmams.

Paplitimas. Platus arealas Šiaurės pusrutulyje: Eurazijoje, Maroke ir Šiaurės Amerikoje. Lenkijoje labai retas: iki 2020 m. buvo žinoma 11 istorinių ir 6 naujos radvietės; daugiausia medžių su vaisiakūniais pastebėta saugomoje teritorijoje „Góra Chełmowa“ Šventakryžiaus nacionaliniame parke. Lenkijoje griežtai saugomas (nuo 1983 m.; šiuo metu Dz.U. 2014 pozicija 1408), Lenkijos augalų ir grybų raudonojoje knygoje turi E kategoriją (nykstantis arba kritiškai nykstantis), o IUCN raudonajame sąraše – EN kategoriją (nykstantis). Nėra grybų, leidžiamų prekiauti Lenkijoje, sąraše. Teisinė apsauga taikoma ir, be kita ko, Vokietijoje, Lietuvoje ir Slovėnijoje.

Vaisiakūnių formavimasis. Daugiametis vaisiakūnis, matomas ištisus metus; sporos išsiskiria daugiausia šiltesniais mėnesiais.

Su kuo galima supainioti?

• Phellinus spp. (kempinės) — Vaisiakūniai tamsesni, labiau juodi, mėgsta lapuočius (plačialapius) medžius.
• Fomitopsis mounceae ir giminingos rūšys — Panaši vaisiakūnio forma; norint jas atskirti, reikia įvertinti šeimininką, arealą ir mikroskopines ypatybes. Išsamių duomenų nėra.
• Ganoderma brownii — Šiaurės Amerikos rūšis, kurios vaisiakūnis kietesnis ir tamsesnis; Lenkijoje neauga.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Agarikas auga ant senų maumedžių, o Lietuvoje maumedžiai nėra natūrali miškų medžių rūšis. Jie čia tik sodinami parkuose ir miškų želdiniuose.
• Dėl to agarikas nėra tipiškas Lietuvos miškų grybas. Jam reikėtų labai senų, daug dešimtmečių augančių maumedžių, o tokių pas mus yra nedaug, daugiausia senuose dvarų parkuose.