Leccinum aurantiacum

Aprašymas

Rausvaviršis baravykas pasižymi oranžiai raudona arba plytinės spalvos kepurėle, balsvu kotu, apaugusiu žvyneliais (laikui bėgant tampančiais rausvais arba tamsesniais), ir mažomis, pilkšvomis poromis po kepurėle. Trama balta, perpjauta tamsėja. Lenkijoje jis auga nuo birželio iki spalio miškuose ir krūmynuose, dažniausiai po drebulėmis.

Yra keletas panašių baravykų raudonomis kepurėlėmis, ir jie skiriasi daugiausia medžiu, po kuriuo auga (beržu, pušimi, egle, drebule). Todėl renkant verta atkreipti dėmesį į aplinką ir koto žvynelius.

Šį grybą būtina kruopščiai termiškai apdoroti. Verdama trama juoduoja. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 3–15 cm. Jauni – rutuliški, vėliau pusrutuliški, galiausiai paplokščiai išgaubti. Spalva oranžiniais raudona, raudonai oranžinė, tamsiai raudona arba plytos raudonumo. Kraštas plonas; senesnių egzempliorių odelė ties kraštu dažnai kabo virš vamzdelių kaip plona plėvelė.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai pilkšvi su alyviniu atspalviu. Poros apvalios, mažos, iš pradžių baltos, vėliau pilkšvai ochrinės, galiausiai alyvinės; paspaustos gali tapti alyvinės rusvumo.

Kotas

Aukštis 5–18 cm, storis 2–3 cm (aprašymuose pateikiami skirtingi aukščio intervalai); cilindriškas, pilnaviduris, ties pagrindu platesnis. Balsvas, apaugęs žvyneliais, kurie jauni yra balsvi, o vėliau oranžiniais raudoni (pagal kai kurius aprašymus smulkūs žvyneliai senatvėje tampa rudi arba juodi). Po kepurėle žvyneliai ilgai išlieka balti. Žiedo nėra. Pagal kai kurius aprašymus pažeistas kotas gali pamėlynuoti ir pažaliuoti.

Minkštimas

Stora, k.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas rudas arba alyviškai rudas. Sporos lygios, gelsvai rusvos, verpstiškos: 13–17 × 4–5 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Žemės mikorizinis grybas. Lenkijoje, remiantis kai kuriais aprašymais, auga išimtinai po drebule; Europoje tradiciškai siejamas su tuopa, bet taip pat aptinkamas po ąžuolais, bukais, beržais, kaštonais, gluosniais ir liepomis; Europoje neaptinkamas su spygliuočiais. Auga miškuose ir krūmynuose.

Paplitimas. Europa ir Šiaurės Amerika (pastaruoju atveju identifikacija gali reikšti kitas rūšis), taip pat Centrinė Amerika ir Japonija. Paplitęs, tačiau Vidurio Europoje netolygiai; Lenkijoje gana dažnas. Įtrauktas į Vokietijos ir Nyderlandų nykstančių rūšių raudonąsias knygas. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo birželio iki spalio.

Su kuo galima supainioti?

• Leccinum versipelle (juosvažvynis raudonviršis) — Šviesesnis, auga po beržais; lengviausia atskirti pagal juodus žvynelius ant koto.
• Leccinum vulpinum (šilinis baravykas) — Auga tik po pušimis.
• Leccinum piceinum (eglinis baravykas) — Auga tik po eglėmis.
• Leccinum albostipitatum — Auga su drebule ir ant koto turi baltus žvynelius; ne visi autoriai laiko jį atskira rūšimi.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas tautosakoje ir šnekamojoje kalboje nuo seno vadinamas raudonikiu arba raudongalviu, o oficialus pavadinimas atspindi jo glaudų ryšį su drebulėmis.
• Lietuvos miškuose jis yra plačiai paplitęs ir gausiai randamas įvairiuose regionuose, ypač lapuočių bei mišriuose miškuose, kur auga drebulių kaimynystėje.
• Grybautojai Lietuvoje jį dažnai painioja su kitais panašiais raudonviršiais, pavyzdžiui, beržiniais ar pušyniniais, nes jie labiausiai skiriasi ne kepurėlės spalva, o medžiais partneriais ir kotelio žvyneliais.