Leccinum scabrum

Aprašymas

Lepšė yra liaunas porėtas grybas su ruda kepurėle (iki kelių centimetrų skersmens) ir baltu kotu, apaugusiu smulkiais, tamsiais, šiurkščiais žvyneliais. Poros po kepurėle smulkios, balkšvos, seniems grybams pilkėjančios. Trama balta, perpjauta dažniausiai spalvos nekeičia.

Auga nuo vasaros iki rudens, visada po beržais: miškuose, taip pat parkuose, kirtimuose ir pakelėse. Dažna Lenkijoje. Geriausi jauni, standūs egzemplioriai; senesnių kepurėlė kempinėta, vandeninga, o kotas sumedėjęs.

Atpažįstama iš žvynelių ant koto ir bendrabūvio su beržu. Galima supainioti su aitruoju pušynbaravykiu, kuris vietoj žvynelių turi tinklelį ir yra kartaus skonio, bei su kitomis Leccinum rūšimis. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 4–20 cm (aprašuose pateikiami skirtingi diapazonai); jauni egzemplioriai pusrutuliški arba pagalvėlės formos, vėliau iškylūs, galiausiai paplokšti. Luobelė plika, sausa iki šiek tiek lipnios; drėgnu oru slidi ir šiek tiek gleivėta. Spalva nuo šviesiai rudos (gelsvai rudos) iki tamsiai rudos, dažniausiai su šviesesniu pakraščiu.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai iki 25 mm ilgio, ties kotu giliai įšova, senesniems egzemplioriams nusvirę žemyn. Spalva jaunuose ekzemplioriuose balkšva, senesniuose – pilkai ruda. Poros beveik apvalios, smulkios, balkšvos, vėliau pilkos. Pažeisti vamzdeliai spalvos keičia. Vamzdelių sluoksnis lengvai atsiskiria nuo kepurėlės tramos.

Kotas

Aukštis iki 17 cm, storis iki 3,5 cm; pilnaviduris, cilindriškas, liaunas, smailėjantis link kepurėlės. Baltas, apaugęs daugybe tamsiai rudų iki juodų smulkių kuokštelių (žvynelių), kurie yra Leccinum genties požymis. Žiedo nėra.

Minkštimas

Baltas iki balkšvai kreminio, koto pagrinde gali būti balkšvai žalsvas. Jaunų egzempliorių standus, bet labai greitai tampa kempinėtas ir vandeningas, ypač po lieto; kotas plaušingas, senų egzempliorių sumedėjęs. Pažeistas dažniausiai spalvos keičia (kartais šiek tiek patamsėja). Išvirus tampa juodas. Skonis ir kvapas malonūs, silpni.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas nuo rudos iki alyviškai rudos. Sporos lygios, verpstiškos iki elipsiškų, 13–20 × 4–6,5 µm (aprašuose pateikiami skirtingi diapazonai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas, susijęs išimtinai su beržais (Naujojoje Zelandijoje su Betula pendula). Auga ant žemės lapuočių ir mišriuose miškuose, taip pat už miškų ribų: parkuose, pakelėse, šalia už savo natūralaus arealo ribų pasodintų beržų.

Paplitimas. Visas Šiaurės pusrutulis, Skandinavijoje iki 66° platumos; Pietų pusrutulyje tik Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, kur tikriausiai buvo įvežtas. Dažnas Vidurio Europoje ir Lenkijoje. Įtrauktas į Lenkijos raudonąjį sąrašą (2006 m.), jam suteikta V (pažeidžiamų) kategorija. Teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo vasaros iki rudens (Šiaurės Amerikoje nuo birželio iki rugsėjo).

Su kuo galima supainioti?

• Tylopilus felleus (aitrusis pušynbaravykis) — Nevalgomas, kartus. Kotas neturi kuokštelių, bet turi ryškų rusvą tinklelį.
• Leccinellum pseudoscabrum (skroblinis baravykas) — Auga tik po skroblais; pažeista trama keičiasi iš purvinai rožinės į juosvą.
• Leccinum variicolor (kislusis raudonviršis) — Auga po beržais drėgnesnėse vietose; kotas su melsvu atspalviu.
• Leccinum holopus (blyškusis baravykas) — Labai blyškus, beveik baltas visose dalyse; viržynuose.
• Leccinum oxydabile — Stabilesnė, rausvėjanti trama ir kitokia kepurėlės luobelės struktūra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas dažniausiai vadinamas paberžiu arba lepše, o iš jo savybės greitai suminkštėti kilo ir lietuviškas apibūdinimas „lepšis“, reiškiantis glebų, ne itin tvirtą žmogų.
• Paprastasis paberžis yra vienas plačiausiai paplitusių grybų visoje Lietuvoje ir nėra saugomas ar įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
• Lietuvos miškuose šis grybas visada auga mikorizėje su beržais, todėl randamas tik šalia šių medžių – nuo šviesių beržynų ir pakelių iki durpynų pakraščių.