Lepiota clypeolaria

Aprašymas

Skydinė žvynabudėlė yra nedidelis grybas, kurio kepurėlė yra 4–7 cm skersmens, iš pradžių kiaušiniško pavidalo, vėliau varpelio formos ir plokščia. Ji balsva arba gelsva, apaugusi rusvais žvyneliais, išsidėsčiusiais žiedais, o centre turi tamsesnį, lygų gumburėlį. Lakšteliai balti ir tankūs, o minkštimas pasižymi nemaloniu kvapu. Jį lengviausiai atpažinti iš kotelio: po greitai išnykstančiu žiedu jis yra storas ir plaukuotas, tarsi apsivilkęs „kojinę“.

Auga nuo liepos iki spalio mėnesio ant žemės lapuočių ir spygliuočių miškuose bei parkuose, pavieniui arba nedidelėmis grupėmis, dažniausiai gerai apšviestose vietose. Vidurio Europoje ji gana dažna.

Ji yra nuodinga ir jos negalima valgyti. Blogiausia, kad ji kartais supainiojama su skėtiniu žvynabudžiu, o Lepiota genčiai priklauso mirtinai nuodingos rūšys. Su kiekvienu mažu grybu, turinčiu žvynuotą kepurėlę, baltus lakštelius ir žiedą ant kotelio, elkitės kaip su pavojingu ir nerenkite jo maistui.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 4–7 cm. Jaunas kiaušiniško pavidalo, vėliau varpelio formos, galiausiai plokščias, centre – bukas, lygus, rūdžių rudumo gumburėlis; gumburėlis sudaro aštriai apribotą diską žvynelių spalvos. Paviršius balsvas, baltas-kreminis arba gelsvas, apaugus ochros geltonumo iki rusvų, plaukuotų žvynelių, išsidėsčiusių koncentriškai. Nuo krašto kabo šydo liekanos.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, balti arba šviesiai gelsvi, laisvi (neprikibę prie kotelio).

Kotas

Aukštis 4–12 cm, storis 0.3–1 cm; cilindriškas, plonas, viduje tuščiaviduris (vamzdiškas), į pagrindą šiek tiek pastorėjęs arba buožės formos. Baltas; žiedas neryškus, greitai išnykstantis arba primenantis žiedo zoną. Žemiau žiedo kotas apaugęs storais, plaukuotais, gelsvais arba rusvais žvyneliais (bato formos išvaizda), o viršuje lygus. Senesnių egzempliorių žvyneliai išblunka.

Minkštimas

Baltos iki šviesios ochros. Kvapas nemalonas, skonis švelnus. Taukas neturėtų būti ragaujamas.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos lygios, verpstiškos (susiaurėjusios abiejuose galuose) arba migdolo formos, 11–18.5 × 4–6.5 µm (aprašuose pateikiami skirtingi intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, augantis ant žemės lapuočių ir spygliuočių miškuose bei parkuose, pavieniui arba nedidelėmis grupėmis; teikia pirmenybę gerai apšviestoms vietoms.

Paplitimas. Paplitęs Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato zonoje: Europoje, Šiaurės Amerikoje, Azijoje (įskaitant Japoniją, Korėją, Kiniją); pagal kai kuriuos aprašus – ir Pietų Amerikoje. Vidurio Europoje gana dažnas. Jis nėra teisiškai saugomas Lenkijoje ir nėra įtrauktas į Lenkijoje leistų pardavinėti grybų sąrašą.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo liepos iki spalio (daugiausia rudenį).

Su kuo galima supainioti?

• Macrolepiota procera (skėtinis žvynabudė) — Daug didesnė (kepurėlė paprastai viršija 10 cm), ant kotelio yra gyvatės odos raštas ir paslankus, išliekantis žiedas; skydinės žvynabudėlės vaisiakūnis nedidelis, o kotas plaukuotas, be išliekančio žiedo.
• Lepiota ignivolvata (lenkiškai: czubajeczka czerwonopochwowa) — Iš viršaus labai panaši, tačiau kotas neturi plaukuotų fibrilių, tik oranžinės-rudos spalvos žiedo zoną.
• Lepiota magnispora (lenkiškai: czubajeczka brzuchatozarodnikowa) — Šviesesnės spalvos, ryškesnės spalvos kepurėlės centras, ryškiai geltoni iki rusvi žvyneliai ant ochros fono, gelsvai ochrinis kotas ir ilgesnės sporos.
• Lepiota ochraceosulfurescens — Mažiau pastebimas tamsus diskas kepurėlės centre, gumos arba ištirpusio sviesto kvapas ir geltonas minkštimas kotelio pagrinde; kai kurie autoriai šį pavadinimą laiko sinonimu.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas oficialiai vadinamas skydiška žvynabudėle dėl kepurėlės centre esančio tamsesnio kauburėlio, savo forma primenančio skydą.
• Lietuvos miškuose ši rūšis yra plačiai paplitusi ir dažniausiai aptinkama spygliuočių bei mišriuose miškuose, samanotose vietose po eglėmis.
• Neįgudę Lietuvos grybautojai skydiškąją žvynabudėlę kartais klaidingai palaiko skėtine žvynabude, nors ji yra gerokai smulkesnė ir turi išskirtinai vilnotą kotą.