Macrolepiota procera

Aprašymas

Skėtinė žvynabudė yra didelis grybas, kurio kepurėlė yra skėčio formos, 10–30 cm dydžio, su tamsiu gumburu ir rudais žvynais ant šviesesnės odelės. Ji turi tankius, baltus lakštelius, aukštą, ploną kotą su slankiu žiedu ir charakteringu piešiniu, primenančiu gyvatės odą, bei gumbovišką pagrindą.

Ji auga nuo vasaros iki vėlyvo rudens miško pakraščiuose, proskynose, pievose, parkuose ir pakelėse, pavieniui arba grupėmis, kartais ratu. Lenkijoje ji gana dažna.

Ji gali būti supainiota su mirtinai nuodinga žalsvąja musmire (ypač baltomis formomis ir jaunuose vaisiakūniuose) bei su margąja musmire ir mažosiomis skydbudėmis. Raktas yra gyvatės odos piešinys ant koto ir slankus žiedas, tačiau negalima kliautis viena savybe. Rinkite tik subrendusius egzempliorius ir visada apžiūrėkite koto pagrindą.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 10–30 cm (aprašuose taip pat nurodoma iki 25 cm), skėčio formos, centre išreikštas tamsus gumburas. Jaunas – kiaušiniškas ir uždaras, vėliau kūgiškas, nuskilęs, galiausiai plokščias ir išsiskleidęs. Odelė sutrūkinėjusi, besilupanti: jaunų vaisiakūnių – ruda, senesnių – balkšva su dideliais rudais žvynais, kuriuos lengva nuimti. Kraštas karpytas, paprastai baltas.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, platūs, laisvi (neprikult prie koto), balti arba seni – šviesiai rožiniai; senesnių egzempliorių – su ochros apnašu.

Kotas

Ilgis 15–40 cm (aprašuose taip pat nurodoma 12–40 cm), storis iki 2 cm, cilindriškas, apačioje užsibaigiantis gumbu (iki maždaug 4 cm). Iš pradžių pilnaviduris ir kietas, vėliau tuščiaviduris, lengvai išneriantis iš kepurėlės, plaušingas. Žiedas slankus, nusviręs. Žemiau žiedo – tamsesnės skersinės juostos, sudarančios gyvatės odą primenantį piešinį; virš žiedo – lygus, balkšvai rudas.

Minkštimas

Baltas (kai kurių aprašymų teigimu, gali turėti šviesiai rožinį atspalvį), pažeistas nekeičia spalvos. Kepurėlėje minkštas, kote – plaušingas. Skonis švelnus, malonus; kvapas švelnus, gryb-vaisiškas (kai kurių aprašymų teigimu – riešutinis). Nežinomų grybų ragauti nerekomenduojama.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos elipsiškos, lygios. Dydis 15–20 × 10–13 µm (nurodomas tik kai kuriuose aprašuose).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, augantis ant žemės. Auga pavieniui, grupėmis arba raganų ratais laidžiose, molingose, kalcio turinčiose dirvose; vengia rūgščių ir drėgnų buveinių. Draugiškas skruzdėlėms; kartais kultivuojamas sode ant medienos atraižų krūvos.

Paplitimas. Šiaurės Amerika (galimai, reikia patvirtinimo), Europa, Korėja, Japonija, Naujoji Zelandija. Lenkijoje gana dažnas visoje šalyje: miško pakraščiuose, proskynose, kirtavietėse, pievose, parkuose, pakelėse ir kapinėse. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra; jis yra įtrauktas į prekiauti leistinų grybų sąrašą (Sveikatos apsaugos ministerija, 10 punktas).

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo vasaros iki vėlyvo rudens (Didžiojoje Britanijoje nuo liepos iki lapkričio).

Su kuo galima supainioti?

• Amanita phalloides (žalsvoji musmirė, ypač baltos formos ir jauni vaisiakūniai) – mirtinai nuodingas — Žalsvoji musmirė pagrinde turi makštį, kotą be gyvatės odos piešinio ir baltus lakštelius bet kuriame amžiuje; skėtinė žvynabudė turi piešinį ant koto ir tamsesnius žvynus ant šviesesnės odelės. Rinkite tik subrendusius egzempliorius, ne kiaušinio stadijos.
• Amanita pantherina (margoji musmirė) – nuodingas — Musmirės paprastai turi šviesesnes dėmes ant tamsesnės odelės (priešingai nei skėtinė žvynabudė); taisyklė galioja ne visoms rūšims.
• Chlorophyllum rhacodes (šiurkščioji žvynabudė) — Kotas be žvynų ir gyvatės odos piešinio, pažeista mėsytė parausta.
• Macrolepiota konradii (Konrado žvynabudė) — Daug mažesnė, kepurėlė turi mažiau, bet didesnių dėmių, o koto piešinis kitoks; klaida nekenksminga.
• Chlorophyllum molybdites – nuodingas — Lakšteliai lengvai žalsvi, sporų atspaudas žalsvas, ant koto nėra gyvatės odos piešinio. Remiantis kai kuriais aprašymais, Lenkijoje neaptinkama; kiti teigia, kad jos arealas gali plėstis į Europą.
• Lepiota brunneoincarnata ir kitos skydbudės (Lepiota) – nuodingos, taip pat mirtinos — Daug mažesnės.
• Pievagrybiai (Agaricus) — Rudos sporos, subrendusių egzempliorių lakšteliai niekada nebūna balti.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje didžioji stambiažvynė liaudyje dažnai vadinama tiesiog „skėčiu“, „skėtringiu“ ar „žvynabude“ dėl savo formos, primenančios atvertą skėtį.
• Ši rūšis nėra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, nes visoje šalyje yra plačiai paplitusi ir dažnai randama pamiškėse, kirtavietėse bei pievose.
• Lietuvos miškuose jauni, dar neišsiskleidę šio grybo vaisiakūniai kartais per klaidą supainiojami su mirtinai nuodingomis musmirėmis.