Amanita virosa

Aprašymas

Smailiakepurė musmirė yra lieknas, visiškai baltas grybas su 6–12 cm skersmens kepurėle, jaunystėje kiaušiniška, vėliau kūgiškai varpelio formos, dažnai su gūbreliu. Ji turi baltus, tankius lakštelius, nusvirusį žiedą ant žvynuoto kotelio ir gumborišką pagrindą, įsitaisiusį maišo formos, plaušingoje makštyje. Makštis kartais būna pasislėpusi lapų paklotėje, todėl su kiekvienu baltalakšteliu grybu turite atsargiai iškasti kotelio pagrindą.

Lenkijoje ji reta, dažniausiai aptinkama kalnų spygliuočių miškuose po eglėmis ir pušimis, rečiau – po bukais. Vaisiakūniai pasirodo vėlą vasarą ir rudenį.

Didžiausias pavojus yra supainioti jaunus vaisiakūnius su pievagrybiais. Baltoji musmirė ir balta žalsvosios musmirės forma taip pat kelia painiavą; visi trys yra mirtinai nuodingi. Neskinkite baltalakštelių grybų, jei nesate tikri dėl rūšies, ir nedėkite jų į tą patį krepšį su valgomais grybais. Nuodų virtuvėje pašalinti negalima.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 6–12 cm; jaunystėje kiaušiniška, vėliau kūgiškai varpelio formos, galiausiai šiek tiek iškili, dažnai su ryškiu gūbreliu. Paviršius lygus, sausas ir šilkinis, drėgnu oru lipnus; luobelę galima nulupti. Spalva balta, viršuje blyškiai geltona arba kreminė; su amžiumi gali pagelsti. Kartais su netaisyklingomis bendrojo apvalkalo liekanų dėmėmis, kartais be jų.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai balti, tankūs, laisvi (neprikabinti prie kotelio), kraštai kartais plaušingi.

Kotas

Aukštis 8–15 cm, storis 1–2 cm, cilindriškas, į viršų plonėjantis, su amžiumi tampantis lieknas; baltas, su dideliais plaušingais žvynais. Žiedas nusviręs, griovelių formos, senuose egzemplioriuose gali išnykti. Pagrindas gumboriškas, su ryškia, gauruota, maišo formos makštimi.

Minkštimas

Balta, trapi, perlauzta nekeičia spalvos. Kvapas nemalonus, dusinantis (kartais sulyginamas su ridiko); skonis apibūdinamas kaip švelnus – jo jokiu būdu negalima ragauti; neparagaukite jokio įtartino grybo minkštimo. Su NaOH minkštimas pasidaro intensyviai geltonas.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos lygios, nuo sferinių iki beveik sferinių, amiloidinės (su Melzerio reagentu tampa violetinės), 7–10 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas (ektomikoriza). Partneriai: eglė, pušis, kėnis, bukas, valgomasis kaštainis, taip pat beržas. Apibūdintas daugiausia kalnų spygliuočių miškuose, rečiau mišriuose ir lapuočių miškuose; taip pat pelkėse.

Paplitimas. Apibūdintas Švedijoje; žinomas Europoje ir šiaurės bei rytų Azijoje (genetiškai patvirtintas Kinijoje, be kita ko). Pranešimai apie jo paplitimą Šiaurės Amerikoje iš tikrųjų susiję su kitomis, panašiomis rūšimis (A. bisporigera, A. ocreata, A. amerivirosa). Reta Lenkijoje; Lenkijos augalų ir grybų raudonojoje knygoje (2006 m.) turi V statusą (pažeidžiamas). Teisiškai nesaugoma. Ji taip pat yra Nyderlandų nykstančių rūšių sąrašuose.

Vaisiakūnių formavimasis. Vėlyva vasara ir ruduo.

Su kuo galima supainioti?

• Amanita verna (baltoji musmirė) — Labai panaši, dera pavasarį ir vasarą; turi grynai baltą kepurėlę ir lygų kotelį. Atliekant KOH testą A. verna duoda geltoną reakciją, o A. virosa – oranžiškai geltoną. Abi rūšys yra mirtinai nuodingos.
• Amanita phalloides (žalsvoji musmirė), balta forma — Balta, albinosinė forma yra labai panaši ir taip pat mirtinai nuodinga; joms atskirti reikia patirties ir išsamių požymių tyrimo.
• Agaricus spp. (pievagrybiai, ypač jauni) — Labai jaunų pievagrybių lakšteliai balti, vėliau tampa rožiniai ir rudos spalvos (senų – šokoladinės spalvos); smailiakepurės musmirės lakšteliai visada balti, sporų atspaudas baltas, o kotelio pagrinde yra makštis, kurios pievagrybiai neturi. Klaida daugiausia susijusi su nesubrendusių vaisiakūnių skynimu.
• Volvopluteus gloiocephalus (didžioji makštinė) ir kitos baltos makštinės — Jos turi rožinius lakštelius, neturi žiedo ir gumbo kotelio pagrinde; miškuose auga retai.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuviškas šio grybo vardas – smailiakepurė musmirė – tiesiogiai atspindi būdingą kepurėlės formą su pastebimu smailiu gūbreliu.
• Lietuvoje ši musmirių rūšis yra apyretė ir dažniausiai randama drėgnuose spygliuočių miškuose, ypač po eglėmis rytinėje šalies dalyje.
• Lietuvos miškuose dėl visiškai baltos išvaizdos nepatyrę grybautojai šią musmirę kartais supainioja su pievagrybiais.