Amanita citrina

Aprašymas

Gelsvoji musmirė yra mėsinga, blyškiai gelsvos ar geltonai žalios spalvos kepurėlė, kurios skersmuo 5–10 cm, su keliais veliumo likučiais, kuriuos lietus dažnai nuplauna. Lapeliai yra nuo baltų iki gelsvai baltų ir neprikabinti prie kotelio. Ant kotelio yra gelsvas, nusviręs sijonėlis, o pagrindas gumboviškas, apsuptas trumpos makšties su dantytais kraštais. Trama yra balta ir kvepia žaliomis bulvėmis.

Auga nuo liepos iki lapkričio mėn. įvairiuose miškuose, ypač smėlėtuose, rūgščiuose dirvožemiuose. Lenkijoje ji labai dažna.

Ji netinkama maistui, o didžiausias jos pavojus yra tai, kaip lengvai ją galima supainioti su mirtinai nuodingomis žaliosios musmirės ir Amanita virosa rūšimis, ypač kai lietus nuplovė dėmės nuo kepurėlės. Nerenkite jokių musmirių maistui.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Mėsinga, skersmuo 5–10 cm (aprašuose nurodoma ir 4–10 cm), blyškiai gelsva, rečiau geltonai žalia arba balta; jauna – pusiau apvali, vėliau plokščia. Paviršiuje yra keletas įvairaus dydžio dėmių (bendrojo veliumo liekanų), kurias lietus dažnai nuplauna. Jaunas vaisiakūnis visiškai uždaras veliume, kurio viršutinė dalis suformuoja dėmes ant kepurėlės, o apatinė – sijonėlį.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lapeliai tankūs, laisvi (neprikabinti prie kotelio); jaunuose egzemplioriuose balti, senesniuose – gelsvai balti.

Kotas

Aukštis 5–15 cm (aprašuose nurodoma ir 6–8 cm), storis 1–2 cm, cilindriškas, smailėjantis į viršų, baltas arba gelsvai baltas, lengvai atsiskiria nuo kepurėlės. Sijonėlis gelsvas, subrendusiuose egzemplioriuose nusviręs. Pagrindas gumboviškas, apsuptas trumpos makšties, iki 4 cm, su dantytais, nelygiais kraštais.

Minkštimas

Balta, trapi, perlauzta nekeičia spalvos. Žalių bulvių kvapas (aprašuose nurodomas ir rapsų kvapas), skonis švelnus. Nelaižykite jos; niekada neragaukite musmirių tramos.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos lygios, skersmuo 7–10 µm; detalių duomenų apie formą ir amiloidumą nėra.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas. Auga įvairių tipų miškuose, lapuočių ir spygliuočių, ypač smėlėtose vietose ir rūgščiuose dirvožemiuose (aprašuose nurodoma ir silicio turintys dirvožemiai). Šiaurės Amerikoje ąžuolų ir pušų miškuose. Vaisiakūniai yra antrinis vabalo Tritoma biguttata biguttata maistas.

Paplitimas. Vidutinio klimato Azijos, Šiaurės Amerikos, Europos ir Australijos zona. Labai dažna Lenkijoje. Lenkijoje teisiškai nesaugoma.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo liepos iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Amanita phalloides (žalioji musmirė) — Mirtinai nuodinga; kartais supainiojama. Detalūs skirtumai – duomenų nėra (gelsvoji musmirė turi blyškiai gelsvą kepurėlę, dažnai su dėmėmis, ir žalių bulvių kvapą).
• Amanita virosa (smailiakepurė musmirė) — Mirtinai nuodinga; labai panaši. Detalūs skirtumai – duomenų nėra.
• Agaricus campestris (pievagrybis) — Kartais supainiojami; pievagrybiai turi tamsesnius lapelius, nuo rožinių iki rusvų, ir pagrinde nėra makšties.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje gelsvoji musmirė yra labai dažnas grybas, itin gausiai sutinkamas smėlinguose Dzūkijos pušynuose bei mišriuose miškuose.
• Lietuvos miškuose šis grybas dėl šviesiai gelsvo ar žalsvo atspalvio, koto žiedo ir išnaros neretai supainiojamas su žaliąja musmire.
• Lietuviškas šios rūšies pavadinimas kilo tiesiogiai iš jai būdingos blyškiai gelsvos kepurėlės spalvos, skiriančios ją nuo kitų krašto musmirių.