Amanita phalloides

Aprašymas

Žalsvoji musmirė yra didelis grybas, kurio kepurėlė yra 5–15 cm skersmens, dažniausiai žalios, alyvuogių spalvos arba pilkai žalios spalvos, kartais beveik baltos. Ji turi baltus, tankius lakštelius, nusvirusį žiedą ant koto ir gumbovišką pagrindą, kylantį iš maišelio formos, balkšvos makšties. Makštis dažnai būna pasislėpusi lapų paklotėje, todėl su kiekvienu lakšteliniu grybu būtina atsargiai iškasti koto pagrindą.

Ji auga nuo birželio iki lapkričio, dažniausiai po ąžuolais, taip pat po bukais, beržais, skroblais ir kitais medžiais, lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, pavieniui arba nedidelėse grupelėse. Lenkijoje ji yra dažna.

Ji lengvai supainiojama su ūmėdėmis, žalsvuoju baltiku ir jaunais pievagrybiais. Žiedo ir makšties buvimas kartu su baltais lakšteliais yra požymis, tačiau negalima kliautis viena savybe. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite. Nuodų virtuvėje pašalinti negalima.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 5–15 cm; jauno amžiaus pusrutulio formos, vėliau varpelio formos iki iškilios, galiausiai paplokščios. Paviršius lygus, pakraštys nevagotas, su spinduliškai išsidėstžiusiomis skaidulomis, lengvai lupasi, drėgnas lipnus. Spalva balkšvai žalia, alyvinio-žalia, pilkai žalia arba rusvai žalia, pakraštyje dažnai šviesesnė, kartais gelsva; išblukusi saulės, po lieto ir senuose egzemplioriuose. Taip pat egzistuoja visiškai baltos formos. Ant kepurėlės gali būti baltų bendrojo apvalkalo liekanų. Kepurėlės spalva yra kintanti ir nėra diagnostinis požymis.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, laisvi (neprikvirtę prie koto), balti, senesniuose egzemplioriuose su švelniu gelsvai-žalsvu atspalviu. Jaunais vaisiakūniais pasislėpę po apvalkalu.

Kotas

Aukštis 8–15 cm, storis 1–2 cm, cilindriškas, balkšvas su gelsvai žaliu arba pilkai alyviniu atspalviu; virš žiedo lygus, žemiau žiedo su smulkiais žvyneliais, kartais sudarančiais zigzago raštą. Žiedas nusviręs, baltas iki gelsvo, maždaug 1–1,5 cm žemiau kepurėlės. Pagrindas gumboviškas (iki maždaug 4 cm), apsuptas aukštos, balkšvos, maišelio formos, karpytos ir išskėstos makšties, dažnai pasislėpčios lapų paklotėje – ją reikia atidengti atpažinimui.

Minkštimas

Baltas, perpjautas nekeičia spalvos. Kvapas jauniems egzemplioriams silpnas ir salstelėjęs (medaus tipo), su amžiumi stiprėjantis, liguotai saldus ir nemalonus; senesniuose egzemplioriuose kartais apibūdinamas kaip kvepiantis bulvėmis. Skonis kartais apibūdinamas kaip malonus – jo niekada negalima ragauti; neragaukite šio ar bet kurio įtartino grybo minkštimo.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos lygios, plačiai elipsiškos iki beveik rutuliškų, amiloidinės (su jodu tampa mėlynos). Dydis: 7–12 × 6–9 µm (aprašymuose pateikiami skirtingi diapazonai; taip pat randama 8 × 11 µm ir 8–10 µm).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas (ektomikoriza). Europoje pagrindinis partneris yra ąžuolas, taip pat bukas, valgomasis kaštainis, paprastasis kaštainis, beržas, lazdynas, skroblas, pušis ir eglė. Auga dažniausiai neutraliame arba šarminiame dirvožemyje, taip pat rūgščiame. Šiaurės Amerikoje aprašytos populiacijos, susijusios su pušimis.

Paplitimas. Kilusi iš Europos, kur ji plačiai paplitusi nuo pietinės Skandinavijos iki Viduržemio jūros baseino; dažna visoje Lenkijoje. Introdukuota, be kita ko, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Pietų Amerikoje, pietų Afrikoje ir Naujojoje Zelandijoje; dabar aptinkama visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Auga pavieniui arba nedidelėse grupelėse, daugiausia lapuočių miškuose, taip pat mišriuosiuose miškuose. Lenkijoje teisiškai saugoma nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo birželio iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Tricholoma equestre (žalsvasis baltikas) — Lakšteliai geltoni, ne balti; nėra žiedo ar makšties. Dabar laikoma pavojinga po apsinuodijimų serijos Prancūzijoje.
• Russula virescens (žalsvoji ūmėdė), Russula aeruginea (pilkšvažalė ūmėdė) — Minkštimas trapus, nėra žiedo ar makšties. Žalsvoji musmirė turi žiedą, makštį ir laisvus lakštelius.
• Agaricus campestris ir kiti pievagrybiai (ypač jauni vaisiakūniai ir baltoji žalsvosios musmirės forma) — Subrendę pievagrybiai turi tamsius lakštelius, o žalsvoji musmirė turi baltus lakštelius ir baltą sporų atspaudą. Jaunais egzemplioriais lakšteliai pasislėpę, todėl klaidos tampa labiau tikėtinos.
• Tricholoma portentosum (juosvažalis baltikas) — Juosvažalis baltikas neturi žiedo ir makšties prie koto pagrindo; žalsvoji musmirė turi abu.
• Amanita citrina (gelsvoji musmirė) — Kartais painiojama su žalsvąja musmire; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje žalsvoji musmirė nėra itin dažna ir labiausiai paplitusi pietinėje bei pietrytinėje šalies dalyse, kur dygsta lapuočių ir mišriuose miškuose po ąžuolais.
• Lietuvos miškuose šis grybas dažniausiai supainiojamas su žalsvomis ūmėdėmis arba pievagrybiais, nes samanose nepastebima po miško paklote pasislėpusi koto išnara.