Russula aeruginea

Aprašymas

Pilkšvažalė ūmėdė yra ūmėdė su 3–10 cm skersmens kepurėle, žalios, alyvuogių ar geltonai žalios spalvos, centre dažnai tamsesne, su lygia odele, kurią galima lupti beveik nuo visos kepurėlės. Lakšteliai tankūs, balti ar kreminiai, kotas baltas, pilnas, ties pagrindu su rūdžių dėmėmis.

Auga nuo birželio iki lapkričio lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose bei parkuose, dažniausiai po beržais. Lenkijoje tai vienas dažniausiai sutinkamų ūmėdžių. Lakšteliai gali šiek tiek graužti, o po virimo kartus skonis išnyksta.

Įspėjimas: dėl žalios kepurėlės jį galima supainioti su mirtinai nuodinga žalsvąja musmire. Visada iškaskite visą koto pagrindą: musmirė turi sijonėlį, gumbą ir maišelio pavidalo išnirimą, o ūmėdė jų neturi. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 3–10 cm; jaunas rutuliškas, vėliau plačiai išsiskleidęs, centre įdubęs, pagal kai kuriuos aprašymus piltuvėlis. Paviršius lygus, sausas, matinis (pagal kai kuriuos aprašymus šiek tiek lipnus ir blizgus), pakraščiuose karbuotas arba silpnai dryžuotas, per lietų slidus. Spalva nuo žalios per alyvinės žalią iki geltonai žalios ar pilkai žalios, centre dažniausiai tamsesnė. Odelę galima lupti beveik nuo visos kepurėlės.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai platūs, tankūs, įvairaus ilgio, neprikabinti arba tik šiek tiek prikabinti prie koto; jauni balti ar šviesiai kreminiai, senesnių kreminiai iki šviesiai geltonų.

Kotas

Lygus, cilindriškas (pagal kai kuriuos aprašymus dažnai su išilginiais grioveliais), baltas, ties pagrindu su rūdžių dėmėmis, be sijonėlio; aukštis 4–8 cm, storis 1–2 cm. Jaunų egzempliorių pilnas, senesnių viduje kempiniškas. Be gumbo ir išnirimų.

Minkštimas

Kietas, baltas ir trapus. Skonis apibūdinamas kaip šiek tiek graužiantis, ypač lakštelių, arba švelnus; kvapas neryškus. Su FeSO4 pilkai rožinis. Nekragaukite nežinomų grybų minkštimo.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas šviesiai kreminis arba kreminė geltona. Sporos elipsiškos arba kiaušiniškos, padengtos smulkiais karpukais iki 0,6 µm, bukomis, iš dalies sujungtomis plonomis jungtimis. Dydis: 7–10 × 6–7 µm arba 6–8 × 6–7 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos mikorizinis grybas, daugiausia su karpuotuoju ir puriuoju beržu, rečiau su klevu, buku, egle, pušimi ir baltąja akacija. Auga lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose, taip pat parkuose, ant paklotės ar žolės, dažnai grupėmis.

Paplitimas. Šiaurinio pusrutulio vidutinio klimato juosta: Europa, Šiaurės Amerika, pagal kai kuriuos aprašymus taip pat Rytų Afrika. Lenkijoje vienas dažniausių ūmėdžių. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo birželio (pagal kai kuriuos aprašymus nuo liepos) iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Amanita phalloides (žalsvoji musmirė) – MIRTINAI NUODINGAS — Ant koto turi sijonėlį, gumbišką pagrindą su maišelio pavidalo išnirimu, baltus lakštelius ir baltą sporų atspaudą; ūmėdė neturi nei sijonėlio, nei išnirimo, o jos minkštimas trapus. Išnerimas gali būti pasislėpęs paklotėje, todėl koto pagrindą reikia iškasti.
• Amanita citrina (gelsvoji musmirė) — Kartais painiojamas su pilkšvažale ūmėde; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.
• Russula heterophylla — Skonis negraužiantis, odelė lupasi tik iki maždaug 1/3 kepurėlės spindulio.
• Russula xerampelina (žalsvos formos) — Visada kvepia virtais vėžiagyviais; pilkšvažalė ūmėdė – ne.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje žalsvoji ūmėdė yra viena iš plačiausiai paplitusių ir dažniausiai miškuose aptinkamų ūmėdžių rūšių, ypač gausiai auganti po beržais.
• Dėl panašios kepurėlės spalvos Lietuvos miškuose šis grybas neretai supainiojamas su mirtinai nuodinga žalsvąja musmire, nors neturi jai būdingo žiedo ant koto bei išnaros pamate.