Russula vesca

Aprašymas

Russula vesca yra vidutinio dydžio ūmėdė su 4–12 cm skersmens kepurėle, blyškiai ochrine, rausva arba rusvai raudona, dažnai su rožinėmis arba violetinėmis dėmėmis. Ji turi baltus, trapius lakštelius, kietą, baltą kotą ir minkštimą su švelniu, riešutų skonį. Būdingas požymis yra tas, kad kepurės odelė nevisiškai pasiekia kraštą.

Ji auga nuo birželio iki spalio lapuočių ir spygliuočių miškuose, po ąžuolais, bukais, pušimis ir eglėmis, dažnai gausiai. Lenkijoje ji yra labai dažna, bet dažnai suvalgoma vabzdžių lervų.

Dėl raudonos kepurės ją galima supainioti su Russula emetica, kuri yra silpnai nuodinga ir aštraus skonio. Naudingi požymiai yra mažiau blizgi odelė, nepasiekianti krašto, ir švelnus skonis, tačiau nepasitikėkite vienu požymiu. Nerenkite grybų, dėl kurių abejojate.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 4–12 cm (aprašymuose taip pat nurodoma 5–10 cm); jaunas pusrutuliškas, vėliau išgaubtas, galiausiai plokščias, centre dažnai su įdubimu. Spalva blyškiai ochrinė, rausva arba rusiškai raudona, dažnai su rožinėmis ar violetinėmis dėmėmis. Kraštas iš pradžių lygus, vėliau šiek tiek vagotas. Odelė matinė (pagal kai kuriuos aprašymus šiek tiek lipni), nepasiekianti iki pat kepurėlės krašto – ji nesiekia 1–2 mm, o tai yra geras skiriamasis požymis.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai trapūs, lengvai lūžtantys, jauni balti, subrendusių kraštuose rudos dėmės, prie kepurėlės krašto suapvalinti. Prijungimas prie koto – duomenų nėra.

Kotas

Cilindriškas, žemyn susiaurėjantis, pilnas, kietas, baltas, pagrinde gelsvas arba rūdžių ochros; aukštis 2–7 cm, storis 1,5–2,5 cm. Žiedo ir makšties nėra (kaip ir ūmėdėms).

Minkštimas

Trapus, baltas, pjūvyje vietomis rūdžių rudos spalvos. Skonis švelnus, riešutų (primenantis lazdyno riešutus). Šviežio vaisiakūnio kvapas neryškus, seno – kaip silkių. Su FeSO4 oranžiai rožinė arba tamsiai lašišinė (aprašymai skiriasi).

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos beveik rutuliškos, 6–9 × 5–7 µm, su smulkiomis, retais karpukais.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausžemės mikorizinis grybas. Auga lapuočių ir spygliuočių miškuose po ąžuolais, bukais, pušimis ar eglėmis; dažnai užpultas vabzdžių lervų.

Paplitimas. Šiaurės Amerika, Europa ir Azija; Lenkijoje labai dažnas, tinkamu oru visada dideliu kiekiu. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo birželio iki spalio.

Su kuo galima supainioti?

• Russula emetica (lenkiškai: gołąbek wymiotny) — Silpnai nuodingas, aštraus skonio, labiau blizgus; minkštimas mažiau kompaktiškas. Russula vesca yra mažiau blizgi, turi tvirtesnį minkštimą, švelnų skonį ir odelę, nepasiekančią krašto.
• Russula mairei (lenkiškai: gołąbek buczynowy) — Taip pat raudona arba rožinė kepurėlė; Russula vesca yra mažiau blizgi, tvirtesnio minkštimo.
• Russula velenovskyi (lenkiškai: gołąbek ceglastoczerwony) — Išsamūs skirtumai – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje tikroji ūmėdė yra viena iš labiausiai paplitusių ūmėdžių rūšių, gausiai aptinkama visos šalies spygliuočių ir mišriuose miškuose.
• Lietuvos miškuose ji neretai supainiojama su kitomis rausvo atspalvio gentainėmis, ypač pykiąja ūmėde, nuo kurios skiriasi odelės nepridengtais lakštelių kraštais.
• Ši rūšis nėra saugoma ir nėra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, nes mūsų krašto miškuose jos populiacija yra visiškai stabili.