Mikologas lygina baravyką su grybų atlaso iliustracijomis, o Ekspertas aiškina

Russula emetica

šeima Russulaceae

⚠ Nuodingas
Nuodingas grybas. Jei įtari apsinuodijimą, skambink 112 ir nunešk likusius grybus gydytojui.

Aprašymas

Piktoji ūmėdė pasižymi ryškiai raudona, blizgančia ir lipnia kepurėle, kurios skersmuo paprastai siekia 4–8 cm, grynai baltais, trapiais lakšteliais ir baltu, gležnu kotu be žiedo. Kepurėlės odelė lengvai nusilupa. Trama balta, o skonis labai aštrus, ilgai išliekantis burnoje.

Ji auga nuo ankstyvos vasaros iki vėlyvo rudens, daugiausia drėgniuose spygliuočių miškuose, ant rūgštaus, samaningo dirvožemio, po pušimis ir eglėmis. Lenkijoje ji yra labai dažna.

Europoje yra šimtai raudonkepurių ūmėdžių, o kai kurias iš jų galima atskirti tik per mikroskopą, todėl negalima pasitikėti vien spalva. Rūšis nuodinga: net nedidelis kiekis sukelia pykinimą, vėmimą ir pilvo skausmą. Nerenkite raudonų ūmėdžių valgymui, nebent esate tikri dėl rūšies.

Atpažinimo požymiai

Kepurė
Skersmuo paprastai 4–8 cm, išimtiniais atvejais iki 11 cm (pagal kai kuriuos aprašymus 2,5–10 cm). Jaunų vaisiakūnių iškili, vėliau plokštėjanti, dažnai įdubusi, kartais su seklia maža gūbrele. Odelė lygi, drėgnu oru blizgi ir lipni, nusilupanti beveik iki centro. Spalva vermiono, kraujo raudonumo iki vyšninės, centre ryškiai raudona; išblunka iki šviesiai rožinės arba oranžinės, gali turėti baltų dėmių. Subrendusių egzempliorių pakraštys 2–7 mm ruožuotas.
Himenoforas (kepurės apačia)
Lakšteliai grynai balti iki kreminių, ploni, glausti, traurūs, priaugtieji prie beveik laisvų (šiek tiek priaugę prie koto), su jungiamaisiais laisvaisiais gyslomis, kartais šakoti prie pakraščio.
Kotas
Aukštis 3,5–6 cm (pagal kai kuriuos aprašymus 4,5–10,5 cm), storis 0,8–1,3 cm (pagal kai kuriuos aprašymus 0,7–2,4 cm), cilindriški, apatinėje dalyje kartais buožės formos. Paviršius baltas, sausas, smulkiai plaukuotas arba lygus. Iš pradžių pilnaviduris, greitai vatinis arba iš dalies tuščiaviduris. Rinkio arba veliumo nėra.
Minkštimas
Balta, trauri, paprastai rožinė tiesiai po odele. Kvapas malonus, silpnai vaisinis arba pikantiškas; skonis kartus, labai aštrus ir ilgai išliekantis burnoje. Neragaukite jos.
Sporų atspaudas ir sporos
Sporų atspaudas kreminis (pagal kai kuriuos aprašymus baltas iki gelsvai balto). Sporos plačiai elipsoidinės, su gausiais kūginiais dygliais, amiloidinės. Matmenys apie 7–11 × 6–8 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi diapazonai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas; partneriai daugiausia spygliuočiai, ypač pušys, rečiau lapuočiai medžiai. Ypač dažnas ant rūgščių, drėgnų, samanuotų dirvožemių, taip pat tarp kiminų prie pelkių. Vaisiakūniai yra maistas voverėms ir sraigėms.

Paplitimas. Šiaurinis pusrutulis, pagal kai kuriuos aprašymus visuose žemynuose; Lenkijoje labai dažnas. Auga spygliuočių miškuose (kalnų eglynuose ir lygumų pušynuose), retas lapuočių miškuose. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo ankstyvos vasaros iki vėlyvo rudens (pagal kai kuriuos aprašymus nuo vėlyvos vasaros iki vėlyvos žiemos).

Su kuo galima supainioti?

  • Russula paludosa (pelkinė ūmėdė) — Turi tvirtesnį kotą ir neaštrų skonį.
  • Russula nobilis (bukinė ūmėdė) — Auga tik po bukais.
  • Russula rhodopus — Kotas su violetiniais atspalviais.
  • Russula sanguinaria (kraujalapė ūmėdė) — Kotas rausvai raudonas.
  • Russula vesca (tikroji ūmėdė) ir Russula xerampelina (silkiakvapė ūmėdė) — Kartais painiojamos; išsamūs skirtumai: duomenų nėra.
  • Russula aurea, R. rugulosa, R. fragilis — R. aurea turi geltonus lakštelius, kotą ir tramą po raudona odele; R. rugulosa turi raukšlėtą odelę, kreminį sporų atspaudą ir švelnų skonį; R. fragilis turi įpjautus lakštelius, o jos kotas su naftoliu nusidažo mėlynai.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

  • Lietuvoje pykline umede yra daznas grybas, gausiai augantis dregnuose spygliuociu miskuose, ypac kimininiuose pusynuose ir durpynu pakrasciuose visoje salyje.
  • Lietuvos miskuose si rusis daznai supainiojama su kitomis raudonkepuremis umedemis, kurias patikimai atskirti viena nuo kitos dazniausiai imanoma tik mikroskopu.
  • Pykline umede nera itraukta i Lietuvos raudonaja knyga ir salyje nera teisiskai saugoma.
Gribo nevertina valgomumo. Atpažinimas iš nuotraukos – taip pat ir programėlėje – nepakeičia grybų eksperto.

Panašios rūšys: Russula emetica ir į jį panašūs grybai

Dažniausiai užduodami klausimai

Kada auga Russula emetica?

Pagal stebėjimus Lenkijoje (GBIF) sezonas: Liepa – Spalis; daugiausia įrašų – Spalis.

Kur auga Russula emetica?

Mikorizinis grybas; partneriai daugiausia spygliuočiai, ypač pušys, rečiau lapuočiai medžiai. Ypač dažnas ant rūgščių, drėgnų, samanuotų dirvožemių, taip pat tarp kiminų prie pelkių. Vaisiakūniai yra maistas voverėms ir sraigėms.

Su kuo galima supainioti: Russula emetica?

Dažniausiai minimos panašios rūšys: Russula vesca, Russula xerampelina, Amanita phalloides. Niekada nepasikliauk vienu požymiu – jei abejoji, parodyk grybą ekspertui.

Ar Russula emetica – nuodingas grybas?

Taip – nuodingas grybas. Jei įtari apsinuodijimą, skambink 112 ir nunešk likusius grybus gydytojui.

Gribo programėlėje ši rūšis turi ir sukiojamą 3D modelį, nuotraukas viktorinoje bei įspėjimus atpažįstant kamera. Žiūrėk, kaip pradėti.