Russula xerampelina

Aprašymas

Silkiakvapė ūmėdė (Russula xerampelina) yra ūmėdė, kurios kepurėlė 5–10 cm skersmens, o spalva kintama: purpurinė, vyno raudonumo, rožinė, rudiškai raudona, geltona arba žalsva, priklausomai nuo medžio, po kuriuo ji auga. Lakšteliai kreminiai, liečiant patamsėja, kotas rausvas arba baltas su rausvu atspalviu. Patikimiausias požymis – vyresnių egzempliorių kvapas, primenantis silkę arba virtus vėžiagyvius.

Ji auga nuo rugpjūčio iki lapkričio pabaigos spygliuočių, lapuočių ir mišriuose miškuose bei parkuose, pavieniui arba grupelėmis.

Raudonos formos galima supainioti su silpnai nuodinga Russula emetica, žalios – su kitomis žaliosiomis ūmėdėmis, o žalialakščius grybus apskritai – su žalsvąja musmire. Nerenkite grybų, kuriais abejojate.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 5–10 cm (aprašuose taip pat nurodoma 5–20 cm); jaunas pusrutuliškas, vėliau plokščias, centre įdubęs. Spalva kintama, priklausomai nuo simbiotinio medžio: spygliuočių miškuose purpurinė, po ąžuolais rožinė arba rudiškai raudona, po beržais geltona iki geltonai žalios; dažniausiai purpurinė iki vyno raudonumo, taip pat žalsva, centre tamsesnė. Paviršius iš pradžių gleivėtas, vėliau sausas ir zomšinis, prie krašto su smulkiomis vagelėmis.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai jaunų egzempliorių kreminiai balti, vėliau gelsvai kreminiai, paspausti patamsėja; glaustai išsidėstę. Prisijungimas prie koto – duomenų nėra.

Kotas

Aukštis 4–8 cm (aprašuose taip pat nurodoma 4–12 cm), storis 15–30 mm. Lygus arba šiek tiek suglebęs, raudonas arba baltas su rausvu atspalviu, pažeistas patamsėja. Žiedo ir makšties nėra.

Minkštimas

Kreminė, vietomis rusvai geltona. Skonis jaunas šiek tiek aitrus, vėliau beveik nepastebimas (pagal kai kuriuos aprašus švelnus, lakšteliai nuo švelnių iki šiek tiek kartų). Subrendusio vaisiakūnio kvapas primena silkę, o pagal kai kuriuos aprašus virtus krabus ar krevetes (trimetilaminas); su amžiumi jis sustiprėja. Su FeSO4 tamsiai žalia. Nekvėpinkite nepažįstamų grybų minkštimo.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas ochrinis (kreminės geltonos spalvos). Sporos 8–11 × 7,5–8,5 µm arba 8,8–9,9 × 6,7–7,8 µm (aprašuose pateikiami skirtingi diapazonai), ovalios, su maždaug 1 µm dygliais.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos mikorizinis grybas; auga pavieniui arba grupelėmis lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose bei parkuose; pagal kai kuriuos aprašus pirmenybę teikia dygliuotajai ir eglei, rečiau pušiai ir maumedžiui, randamas po bukais ir ąžuolais.

Paplitimas. Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato zona, iki Arkties rato, į pietus iki Kosta Rikos. Lenkijai – smulkesnės informacijos nėra. Lenkijoje teisiškai nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo rugpjūčio iki lapkričio pabaigos (Šiaurės Amerikoje liepos–spalio mėn. rytuose, spalio–sausio mėn. vakaruose).

Su kuo galima supainioti?

• Russula emetica (piktoji ūmėdė; lenk.: gołąbek wymiotny) — Raudonos formos; Russula emetica visada turi baltą kotą ir baltus lakštelius bei aitrų skonį, be silkės kvapo.
• Russula aeruginea (pilkšvažalė ūmėdė) — Silkiakvapė ūmėdė žalios formos visada kvepia vėžiagyviais; pilkšvažalė ūmėdė – ne.
• Russula olivacea — Kepurėlė aksomiškesnė.
• Russula graveolens, R. clavipes ir kiti iš skyriaus Xerampelinae — Panašiausios ūmėdės neturi jūros gėrybių kvapo; detalės – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje ši ūmėdė oficialų silkiakvapės vardą gavo dėl specifinio, silkę primenančio kvapo, kuris sustiprėja grybui senstant ir padeda jį atpažinti gamtoje.
• Ši rūšis yra dažna visoje Lietuvoje, ypač pušynuose bei mišriuose miškuose, ir nėra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
• Lietuvos miškuose raudonos spalvos silkiakvapės ūmėdės neretai supainiojamos su pykiosiomis ūmėdėmis, o žalios formos – su kitomis žalsvomis genties rūšimis.