Russula virescens

Aprašymas

Žalioji ūmėdė yra mėsinga ūmėdė su 6–15 cm skersmens kepurėle, kurios atspalviai yra pilkai žali ir žalvario žalumos. Jos ryškiausias požymis yra sutrūkinėjęs, „langeliais“ išraižytas kepurėlės paviršius, susiskaldęs į žalias dėmes, matinis ir be blizgesio. Lakšteliai baltos iki šviesiai kreminės spalvos, kotas baltas, storas ir pilnas, kartais su rūdis primenančiomis dėmėmis pagrinde.

Ji auga nuo liepos iki rugsėjo lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, po ąžuolais, bukais ir beržais, po vieną arba po kelias.

Įspėjimas: jauni egzemplioriai, kurių dėmės dar nesutrūkinėjusios, gali būti supainioti su mirtinai nuodinga žalsvąja musmire. Visada iškaskite visą koto pagrindą: žalsvoji musmirė turi sijonėlį, gumbą ir maišelio pavidalo makštį, o ūmėdė neturi jokių iš jų. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 6–15 cm; jaunystėje rutuliškas arba statinaitės formos, vėliau pusrutuliškas-išgaubtas, galiausiai išsiskleidęs, dažnai su įdubimu centre. Spalva pilkai žalia iki melsvai žalios (žalvario žalumos), vietomis arba visiškai blunkanti į gelsvą. Odelė matinė, žvynuota, senesniuose vaisiakūniuose (ypač per sausrą) sutrūkinėjusi ir susiskaldžiusi į dėmes – „langeliais“, ryškiausiai žalia centre, baltame arba šviesiai žaliame fone. Odelę galima nulupti maždaug iki pusės centro link.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai stori (iki 10 mm pločio), gana tankūs, dažniausiai laisvi, pagrinde sujungti gijomis; balti jaunystėje, šviesiai kreminiai su rusvais kraštais vyresniuose.

Kotas

Aukštis 5–12 cm (aprašuose taip pat nurodoma iki 8 cm, storis iki 4 cm), cilindriškas, baltas, pilnas, su amžiumi kerpantis; pagrindas dažnai su rūdis primenančiomis dėmėmis, viršuje gali būti miltingas. Nėra sijonėlio, gumbo ar makšties.

Minkštimas

Stora, mėsinga, balta; kieta jaunystėje, trapi ir porėta vyresniuose; pažeista šiek tiek paruduoja. Skonis švelnus, lengvas (pagal kai kuriuos aprašus riešutinis, vaisinis arba salstelėjęs), kvapas riešutinis arba neaiškus; vyresni egzemplioriai gali kvepėti silke. Nebandykite nepažįstamų grybų minkštimo.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas arba šviesiai kreminis. Sporos elipsinės, su karpomis, iš dalies suaugusiomis į tinklelį; 6–8,5(10) × 5–7 µm (aprašuose taip pat nurodoma 6–9 × 5–7 µm).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas (ektomikoriza) su ąžuolais, paprastaisiais bukais, drebulėmis, pagal kai kuriuos aprašus taip pat beržais ir eglėmis; Azijoje su Dipterocarpaceae šeimos medžiais. Auga ant žemės lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, po vieną arba po kelias; kasmet gali pasirodyti tose pačiose vietose.

Paplitimas. Eurazija ir Šiaurės Afrika, galimos radvietės Centrinėje Amerikoje; buvimas Šiaurės Amerikoje ginčytinas (supainiotas su R. parvovirescens ir R. crustosa). Lenkijoje gana dažnas (kai kuriuose aprašuose teigiama, kad nedažnas). Lenkijoje teisiškai nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo liepos iki rugsėjo (vasara–ankstyvas ruduo).

Su kuo galima supainioti?

• Amanita phalloides (žalsvoji musmirė) – MIRTINAI NUODINGA — Jauni ūmėdžių egzemplioriai gali būti supainioti su žalsvąja musmire. Žalsvoji musmirė ant koto turi sijonėlį, gumbišką pagrindą ir maišelio pavidalo makštį. Ūmėdė neturi nei sijonėlio, nei makšties, o jos minkštimas trapus.
• Russula aeruginea (pilkšvažalė ūmėdė) — Daug prastesnio skonio; mažesnė, su lygia kepurėle, be dėmių.
• Russula crustosa — Kepurėlė taip pat sutrūkinėjusi, tačiau drėgnu oru lipni ir labiau kintančios spalvos (rausva, gelsva, ruda); sporų atspaudas tamsiau geltonas.
• Russula parvovirescens — Mažesnė (kepurėlė 4–8 cm), labiau melsvai žalia, su didesnėmis dėmėmis ir vagotu kraštu; aptinkama JAV.
• Russula heterophylla, R. cyanoxantha var. peltereaui, R. redolens — Žaliosios ūmėdės su lygia kepurėle; R. redolens yra nemalonaus skonio ir kvepia petražolėmis.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje žalsvasis ūmėdis yra reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą ir saugoma įstatymų.
• Šalies miškuose šį grybą, ypač kol jo kepurėlė dar nesuskeldėjusi, galima pavojingai supainioti su mirtinai nuodinga žalsvąja musmire.
• Lietuvoje ši ūmėdė dažniausiai aptinkama šiltesniuose lapuočių ir mišriuose miškuose, kur auga po ąžuolais bei beržais.