Tricholoma equestre

Aprašymas

Tricholoma equestre yra vidutinio dydžio grybas, kurio kepurėlė yra 4–10 cm skersmens, geltonai žalia arba geltonai rudas, centre tamsesnis, gleivėtas ir dažnai padengtas smėliu. Lakšteliai ir kotas geltoni, trama balta, gaivaus miltų kvapo. Jis neturi žiedo ir makšties.

Jis auga nuo spalio iki gruodžio mėnesio pušynuose ant smėlingo dirvožemio, dažniausiai grupelėmis. Iš paklotės išnyra tik kepurėlės dalis, nes didžioji vaisiakūnio dalis vystosi po žeme.

Dėl apsinuodijimų, įskaitant mirtinus, programėlė jį vertina kaip nuodingą ir nerekomenduoja jo rinkti. Jauni egzemplioriai kartais supainiojami su žalsvąja musmire, todėl su bet kuriuo žalsvu grybu būtina patikrinti koto pamatą.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 4–10 cm (aprašuose nurodoma ir 5–15 cm); jaunas kūgiškai išgaubtas, vėliau plokščias, dažnai banguotas. Spalva geltonai žalia arba geltonai ruda, centre tamsesnė. Luobelė plika arba smulkiai žvynuota, riebi (dažnai padengta smėlio grūdeliais), drėgnoje aplinkoje gleivėta, lupamoji.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai nuo šviesiai gelsvos iki sieros geltonumo, vidutiniškai tankūs (aprašuose taip pat nurodoma: ploni, tankūs), ploni, su danteliu įpjauti, pagrindu plačiai priaugę.

Kotas

Ilgis 3–9 cm (aprašuose taip pat nurodoma 4–10 cm), storis iki 3 cm (aprašuose taip pat nurodoma 1–2 cm), cilindriškas, pilnaviduris; paviršius iš pradžių išilginiais plaušais, vėliau lygus, geltonas arba gelsvai žalias, pamate tampantis rusvas. Nėra rinkio ir nėra makšties.

Minkštimas

Tvirtas, trapus, baltas, pjaunant nekeičia spalvos. Skonis salstelėjęs-riešutinis, šviežiai sumaltų miltų kvapas. Neragaukite jo.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos kiaušiniškos, lygios, bespalvės, 6–8 × 3,5–5 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos mikorizinis grybas, Europoje susijęs su pušimi. Auga pušynuose ant smėlingo dirvožemio, gausiai apaugusiame kerpėmis, beveik visada grupelėmis, kartais kartu su raudonuoju jojiku (Tricholoma portentosum, taip pat vadinamu „gąska niekształtna“). Vaisiakūnis vystosi beveik vien tik po žeme.

Paplitimas. Paplitęs Europoje ir Šiaurės Amerikoje, taip pat aptinkamas Japonijoje, Kosta Rikoje ir Afrikoje; gausus, be kita ko, Prancūzijoje ir vidurio Portugalijoje. Lenkijoje vietomis dažnas; sunku rasti, nes iš paklotės išnyra tik kepurėlės dalis. Įrašytas į Lenkijos augalų ir grybų raudonąją knygą (2006 m.): I kategorija (nepakankamai ištirtas / neapibrėžtos grėsmės). Teisiškai Lenkijoje neapsaugotas (Dz.U. 2014 m. poz. 1408); kai kuriose šalyse (Vokietijoje, Nyderlanduose, Slovakijoje) jis įtrauktas į saugomų rūšių sąrašus, o ten, kur jam gresia pavojus, rinkti draudžiama. Jis yra Lenkijos grybų, kuriuos leidžiama parduoti, sąraše (Sveikatos apsaugos ministerija, poz. 11), nepaisant to, kad programėlėje jis priskiriamas prie nuodingų.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo spalio iki gruodžio mėnesio.

Su kuo galima supainioti?

• Tricholoma sulphureum (geltonasis baltikas) — Minkštimas geltonas, lakšteliai reti, nemalonus akmens anglių dujų arba karbido kvapas; Tricholoma equestre turi baltą minkštimą, tankesnius lakštelius ir miltų kvapą.
• Tricholoma sejunctum (gelsvai žalias baltikas) — Kepurėlė labiau alyvuogių pilkumo, auga daugiausia lapuočių miškuose.
• Amanita phalloides (žalsvoji musmirė) — Mirtinai nuodinga; ypač jauni egzemplioriai yra panašūs. Žalsvoji musmirė koto pagrinde turi makštį, žiedą, laisvus baltus lakštelius ir ilgesnį kotą; Tricholoma equestre neturi nei žiedo, nei makšties.
• Tricholoma frondosae, T. auratum, T. aestuans, T. intermedium — Įvardinti kaip panašūs; išsamūs skirtumai: duomenų nėra.
• Floccularia luteovirens, F. albolanaripes — Įvardinti kaip panašūs; išsamūs skirtumai: duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje oficialus šio grybo pavadinimas yra geltonasis baltikas, tačiau tautosakoje ir kasdienėje kalboje, ypač Dzūkijoje, jis nuo seno vadinamas žaliuoke arba zelionka dėl savo žalsvai gelsvo atspalvio.
• Šie grybai itin paplitę pietryčių Lietuvos smėlėtuose pušynuose, kur dygsta vėlyvą rudenį ir dažniausiai būna beveik visiškai pasislėpę po samanų bei spyglių paklote.
• Lietuvos miškuose šį grybą kartais galima supainioti su panašios spalvos mirtinai nuodinga žalsvąja musmire arba aitrų sieros kvapą turinčiu sieriniu baltiku.