Amanita verna

Aprašymas

Baltoji musmirė yra visiškai baltas grybas su 5–10 cm skersmens kepurėle, su baltais, laisvais lakšteliais, nuleistu žiedu ir gumbišku koto pagrindu, įsitaisiusiu maišo formos makštyje. Makštį būtina iškasti, nes ji dažnai būna pasislėpusi lapų paklotėje.

Ji auga lapuočių miškuose ir parkuose, ypač po ąžuolais, nuo gegužės arba birželio iki rugpjūčio. Remiantis kai kuriais aprašymais, Lenkijoje ji neauga, o kitų baltųjų musmirių egzemplioriai anksčiau buvo aprašyti šiuo pavadinimu; kiti ją laiko reta rūšimi pietų Lenkijoje.

Ji lengvai supainiojama su jaunais pievagrybiais, taip pat su smailiakepure musmire ir baltąja žaliosios musmirės atmaina (visos mirtinai nuodingos). Neskinkite baltalakštelių grybų, jei nesate tikri dėl rūšies; nuodų negalima pašalinti virtuvėje.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo apie 5–10 cm. Balta arba kreminė, paviršius lygus arba šiek tiek plaušuotas, kartais su veliumo liekanomis. Kiaušiniškos arba pusrutuliškos formos jaunystėje, išgaubtos arba plokščios subrendus; kraštas lygus, smailėjantis.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai balti, laisvi (neprikabinti prie koto), su lygiais arba smulkiai plaukuotais kraštais. Kartais apibūdinami kaip plačiai išsidėstę.

Kotas

Aukštis apie 7–10 (iki 12) cm, skersmuo apie 1–1,5 cm; balsvi iki žalsvų, dažnai su zigzaginiu raštu ir smulkiai plaukuotu paviršiumi, beveik cilindriški, šiek tiek smailėjantys į viršų. Žiedas baltas, nuleistas, rievėtas, dažnai suplyšęs; kotas virš jo lygus. Pagrindas gumbiškas su makšties pavidalo išnara, senesniuose vaisiakūniuose gelsva.

Minkštimas

Baltas. Kvapas salstelėjęs, skonis kartais apibūdinamas kaip riešutų – jo niekada negalima ragauti; neragaukite jokių įtartinų grybų minkštimo. Reakcija su KOH (20%): aprašymai pateikia skirtingus rezultatus – geltonuoja arba nekeičia spalvos (atmaina decipiens iš pietų Europos – oranžinės-geltonos spalvos).

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos baltos, nuo apvalių iki elipsiškų, lygios, amiloidinės, 8–10 × 7–9 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas. Auga lapuočių miškuose ir parkuose, ypač po ąžuolais; plačiau aprašytas iš lapuočių miškų ir po įvairių rūšių medžiais.

Paplitimas. Šiaurės pusrutulis: Europa, Japonija; buvimas Šiaurės Amerikoje yra ginčytinas. Reta Lenkijoje, daugiausia pietuose; kai kurie aprašymai teigia, kad ji ten neauga ir kad senieji Lenkijos pranešimai susiję su baltaisiais smailiakepurės musmirės arba žaliosios musmirės egzemplioriais – neatitikimą reikia išspręsti. Teisiškai saugoma nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Vidurio Europoje nuo birželio iki rugpjūčio, pietų Europoje nuo gegužės (aprašymuose taip pat nurodomas pavasaris).

Su kuo galima supainioti?

• Amanita virosa (smailiakepurė musmirė) — Kepurėlė mažiau kūgiška; KOH teste ji duoda oranžinės-geltonos spalvos reakciją, tuo tarpu A. verna duoda geltoną. Abi mirtinai nuodingos.
• Amanita phalloides var. alba (baltoji žaliosios musmirės atmaina) — Nesuteikia geltonos reakcijos su KOH, kitaip nei A. verna; sunku atskirti lauke, taip pat mirtinai nuodinga.
• Agaricus spp. (pievagrybiai, ypač A. campestris, jauni vaisiakūniai) — Jaunuose pievagrybiuose lakšteliai iš pradžių balti, vėliau rožiniai ir tamsėjantys; musmirė turi baltus lakštelius, baltą sporų atspaudą, žiedą ir makštį koto pagrinde. Jau 1780 metais Bulliard perspėjo jos nesupainioti su pievagrybiu.
• Amanita citrina (gelsvoji musmirė), Amanita gilbertii, storamakštė musmirė — Kartais supainiojama; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje ši rūšis vadinama pavasarine musmire ir mūsų šalyje yra randama itin retai, dažniausiai šiltesniuose lapuočių miškuose po ąžuolais.
• Lietuvos miškuose nepatyrę grybautojai šią musmirę kartais supainioja su jaunais pievagrybiais, nors ją galima atskirti pagal koto pamate esančią maišelio pavidalo išnarą ir visada baltus lakštelius.