Agaricus bisporus

Aprašymas

Kultivuotas pievagrybis yra gerai žinomas pievagrybis iš parduotuvių: baltas arba rudas, su mėsinga 4–10 cm skersmens kepurėle, lapeliais, kurie tampa rožiniai, o vėliau tamsiai rudais, ir ryškiu žiedu ant kotelio. Trama balta, tvirta, švelnaus kvapo, pažeista šiek tiek parausta.

Laukinėje gamtoje jis retas: auga derlingame dirvožemyje, komposte ir mėšle, laukuose, parkuose ir ant komposto krūvų. Kita vertus, jis kultivuojamas milžinišku mastu, o Lenkija yra didžiausia pievagrybių gamintoja Europoje. Rinkti laukinius egzempliorius nerekomenduojama, nes juos lengva supainioti.

Didžiausias pavojus – supainiojimas su jaunais, mirtinai nuodingais musmirėmis, kurios turi baltus lapelius ir makštį kotelio pagrinde, bei nevalgomu geltonšoniu pievagrybiu, kuris pažeistas pagelsta ir kvepia fenoliu. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 4–10 cm (subrendusio portobelo 10–15 cm). Jauno pusiau rutuliškas, vėliau paplokščias. Spalva balta, pilkai balta iki rusvos; laukinė forma yra šviesiai pilkai ruda su platiais plokščiais žvyneliais šviesesniame fone, šviesesnė link krašto. Kepurėlės odelė spinduliškai plaušuota iki prigludusiai žvynuotos. Kepurėlė stora ir mėsinga.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lapeliai laisvi, siauri, tankūs; jaunuose vaisiakūniuose balkšvi, vėliau rožiniai, galiausiai tamsiai rudai rudi, su balkšvu pakraščiu (cheilocistidės).

Kotas

Aukštis 3–8 cm, storis 1–3 cm (aprašymuose pateikiami skirtingi intervalai); cilindriškas, pilnaviduris, baltas, kartais žemiau žiedo žvynuotas. Žiedas ryškus, storas, siauras, kartais viršutinėje pusėje dryžuotas. Pagrinde nėra makšties.

Minkštimas

Balta, tvirta, pažeista silpnai raustanti (šviesiai rausvai raudona). Kvapas silpnas, malonus. Pažeista nepagelsta – geltonavimas ir fenolio kvapas rodo geltonšonį pievagrybį. Laukinių egzempliorių neragaukite.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas nuo rudos iki tamsiai rudos. Sporos elipsiškos iki apskritų, lygios. Dydis apie 4,5–8,5 × 4–7,5 µm (aprašymuose pateikiami skirtingi intervalai). Bazidės dažniausiai dvisporės (aprašytos ir keturspores veislės).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas ant žemės derlingame dirvožemyje, komposte ir mėšle; retas laukinėje gamtoje, laukuose, parkuose, komposto krūvose ir tręštose vietose, retai miškuose. Kultivuojamas ant komposto (Europoje daugiausia ant arklių mėšlo).

Paplitimas. Laukinėje gamtoje: Šiaurės, Centrinė ir Pietų Amerika, Europa, Azija, Australija ir daugybė salų. Lenkijoje laukinių populiacijų paplitimas ir dažnumas nežinomi (iki 2003 m. buvo pranešta apie 5 radavietes). Kultivuojamas daugiau nei 70 šalių. Lenkija yra didžiausia pievagrybių gamintoja Europoje. Teisiškai saugomas nėra; jis yra įtrauktas į prekybai pat</i>virtintų grybų sąrašą (Sveikatos apsaugos ministerijos 38 punktas; kataloge jis taip pat apima A. hortensis).

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo gegužės iki rugsėjo; remiantis kai kuriais aprašymais, vaisiakūnius brandina nuo rudens iki žiemos, ypač prie kiparisų. Kultivavimas vyksta ištisus metus.

Su kuo galima supainioti?

• Agaricus xanthodermus (geltonšonis pievagrybis) — Nevalgomas, sukelia skrandžio sutrikimus; kvepia fenoliu (karbolio rūgštimi), o trama, ypač kotelio pagrinde, pažeista pagelsta.
• Agaricus campestris (pievinis pievagrybis) ir Agaricus arvensis (dirvinis pievagrybis) — Kultivuojamas pievagrybis turi storiausią, labiausiai mėsingą kepurėlę. Jaunus egzempliorius galima patikimai atskirti tik per mikroskopą.
• Amanita virosa ir kitos mirtinai nuodingos musmirės (smailiakepurės musmirės) — Jauni egzemplioriai gali atrodyti panašiai, tačiau musmirės kotelio pagrinde turi makštį ir grynai baltus lapelius, o pievagrybis – rožinius arba rudus lapelius ir rudą sporų atspaudą.
• Entoloma sinuatum — Lapeliai gelsvi, tampantys rožiniais; nėra žiedo.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Natūralioje Lietuvos gamtoje dvisporis pievagrybis yra gana retas ir dažniausiai aptinkamas ne miškuose, o žmogaus veiklos paveiktoje aplinkoje, pavyzdžiui, parkuose, komposto krūvose ar gerai patręštose ganyklose.
• Lietuvos gamtoje dvisporį pievagrybį galima pavojingai supainioti su mirtinai nuodinga žalsvąja musmire, ypač ankstyvoje vystymosi stadijoje, kuomet pievagrybio lakšteliai dar nėra įgavę tamsios spalvos.
• Lietuvių tarmėse šie grybai nuo seno apibendrintai vadinami „pievukais“ arba „pievinukais“, nes liaudyje jų augavietės tradiciškai siejamos su atviromis kaimo pievomis.