Agaricus sylvicola

Aprašymas

Agaricus sylvicola yra balti, šilkiniai-blizgantys pievagrybiai su 6–14 cm skersmens kepurėle ir žemu gūbreliu. Palietus arba perpjavus jie pagelsta ir maloniai kvepia anyžiais arba migdolais. Jų kotas lieknas, išlinkęs, su plonu, svyrančiu žiedu ir ryškiai praplatėjusiu, gumbrišku pagrindu. Lakšteliai iš pradžių balkšvi, vėliau pilkai raudoni ir tamsiai rudos spalvos.

Ji auga nuo liepos iki spalio mėnesio, dažniausiai po vieną, pušynuose ir eglynuose, taip pat po bukais, mėgsta žolėtus pakraščius. Lenkijoje ji gana dažna. Ji kaupia kadmį, todėl jos nereikėtų valgyti dideliais kiekiais ir dažnai.

Jaunus, vis dar uždarus vaisiakūnius galima supainioti su mirtinai nuodingomis musmirėmis; lemia koto pagrindas (musmirės makštis). Taip pat skirkite ją nuo nuodingojo pievagrybio, kuris kvepia fenoliu. Jei turite abejonių, jos nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 5–15 cm (aprašuose pateikiami skirtingi intervalai), kiek mažesnis nei dirvoninio pievagrybio. Iš pradžių pusrutuliškas, vėliau atsiveriantis skėtiškai, su silpnu, buku gūbreliu; gana mėsingas. Spalva balta, kartais balkšvai kreminė, sieros geltonumo arba ochros geltonumo. Paviršius nuo šilkiško iki smulkiai plaušuoto, netgi plaušuotai vilnonio. Paspauskite arba pažeidus pagelsta (pagal kai kuriuos aprašus geltonai ochrinė).

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai laisvi, labai tankūs; jaunų – balkšvi, vėliau pilkai raudoni, galiausiai nuo tamsiai raudonų iki juodai rudų.

Kotas

Aukštis 5–15 cm (aprašuose pateikiami skirtingi intervalai), plotis 1,5–3 cm; lieknas, cilindriškas, viršuje kiek smailėjantis, virš žiedo šilkiškai plaušuotas. Daugiausia išlinkęs virš gumbro, ties pagrindu būdingai praplatėjęs gumbu. Žiedas labai plonas, svyrantis, iš apačios apaugęs odiškais karpukais (pagal kai kuriuos aprašus trapus). Spalva panaši į kepurėlės. Prie pagrindo nėra makšties.

Minkštimas

Kepurėlėje balta, labai plona, su ertme prie koto; perpjauta arba sutraiškyta pagelsta. Kvapas malonus, anisymaisi arba migdolų; anyžių kvapas išnyksta verdant ir jį sukelia nedidelis benzylalkoholio ir benzaldehido mišinio kiekis. Nebandykite laukinių egzempliorių.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas purpuriškai rudas iki rudos spalvos. Sporos elipsiškos, lygios, 6–7.5(8) × 4–5.5 µm, be dygimo poros. Schäffer reakcija ir KOH reakcija teigiama (kaip ir kitų Arvenses sekcijos rūšių).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos saprotrofas pušynuose ir eglynuose, taip pat po bukais, mėgsta žolėtus pakraščius tarp spygliuočių paklóto; auga daugiausia po vieną (pagal kai kuriuos aprašus ir lapuočių miškuose, dažniausiai po kelis egzempliorius arba po vieną). Rūšis gali kaupti kadmį – jo koncentracija vaisiakūnyje gali būti iki 300 kartų didesnė nei dirvožemyje.

Paplitimas. Šiaurės Amerika ir Europa (įskaitant Didžiąją Britaniją); pagal kai kuriuos aprašus taip pat Bangladešas ir Pakistanas. Gana dažna Lenkijoje. Lenkijoje ji teisiškai nesaugoma; ji įtraukta į grybų, leidžiamų parduoti, sąrašą (Sveikatos apsaugos ministerija, 43 punktas, kaip A. silvicola).

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo liepos iki spalio (vasarą iki vėlyvo rudens).

Su kuo galima supainioti?

• Amanita virosa (smailiakepurė musmirė) ir jauna Amanita phalloides (žalsvoji musmirė) — Jaunus, kūgiškai uždarus vaisiakūnius galima supainioti su mirtinai nuodinga smailiakepure musmire. Musmirės kepurėlės odelė pažeista nepagelsta, o koto pagrinde yra makštis; musmirių lakšteliai lieka balti. Rūšis taip pat atrodo panaši į jauną žalsvąją musmirę.
• Agaricus arvensis (dirvinis pievagrybis) — Jos lakšteliai niekada neturi rausvo atspalvio.
• Agaricus xanthodermus (nuodingasis pievagrybis) — Nevalgomas; karbolio rūgšties kvapas, pažeistas minkštimas stipriai pagelsta.
• Agaricus campestris ir kiti Arvenses sekcijos pievagrybiai (pvz., A. albolutescens, A. abruptibulbus, A. osecanus, A. subrutilescens) — Nurodyti kaip panašūs; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje girinis pievagrybis yra plačiai paplitęs ir dažnas, o jo lietuviškas pavadinimas taikliai nurodo buveinę – priešingai nei dauguma pievose randamų gentainių, jis auga giliau spygliuočių bei mišriuose miškuose.
• Ši rūšis nėra saugoma valstybės ir nėra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
• Lietuvos gamtoje girinis pievagrybis kelia didelį pavojų būti supainiotas su mirtinai nuodingomis musmirėmis, pavyzdžiui, žalsvąja ar smailiakepure, dėl itin panašios baltos kepurėlės, koto žiedo ir gumbiško pamato.