Lycoperdon perlatum

Aprašymas

Karpotasis pumpotaukšlis yra mažas pumpotaukšlis su kriaušės arba buožės pavidalo vaisiakūniu, 3–7 cm aukščio, padengtu smulkiais, karpžvyniais, kurie lengvai nusitrina ir palieka tinklelio raštą ant odelės. Jaunas būna baltas, subrendęs ruduoja ir atsiveria viršuje, išskirdamas sporų debesis.

Auga nuo vasaros iki rudens miškuose, krūmynuose, pievomis ir pakelėse, po vieną arba grupelėmis. Lenkijoje labai dažnas.

Vaisiakūnį visada pjaukite išilgai, nes jaunos musmirės „kiaušinio“ stadijoje gali būti panašios. Geltonas arba rudas vidus reiškia nevalgomą vaisiakūnį.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Gasteroidinė rūšis: kepurėlės nėra; vaisiakūnis buožės arba kriaušės pavidalo, su apvalia arba gūbriuota viršūne, aukštis 3–10 cm, plotis 1.5–6 cm (aprašuose pateikiami skirtingi intervalai). Paviršius su karpžvyniais, lengvai nubyrinčiais spygliais (grūdėtai dygliais, „perliniais“), kurie nutrintas palieka tinkliškus, apvalius randečius. Jaunas baltas, subrendęs ochros iki rudo ir plikas. Subrendęs vaisiakūnis viršuje atsiveria nedidele pora (ostioliu), per kurią išsiskiria sporos.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakštelių arba vamzdelių nėra. Gleba (sporinė masė) užima viršutinę vaisiakūnio dalį: iš pradžių balta ir standi, vėliau geltona, alyvinė ir pilkai ruda, galiausiai miltinga. Apatinė dalis yra subgleba, iš pradžių balta, laikui bėgant šviesiai ruda.

Kotas

Tikrojo kotelio nėra; vaisiakūnis prie pagmanto smailėja į plačią, koto pavidalo dalį (subglebą) su kolumele.

Minkštimas

Jaunų egzempliorių gleba balta, tolygi ir standi; bręsdama pagelsta ir virsta alyviniai rudais milteliais. Skonis ir kvapas švelnūs, vos aromatingi. Neatpažintų grybų minkštimo neragaukite.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporinė masė alyvinė. Sporos rutuliškos, bespalvės arba šviesiai geltonos, silpnai karpotos (dygliuotos), 3–4.5 µm (aprašuose pateikiami šiek tiek skirtingi intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sazrotrofas, augantis miškuose, krūmynuose, pievose, vejose ir pakelėse; kartais ant supuvusių kelmų. Po vieną, išsibarstę arba grupelėmis, taip pat raganų ratilais. Kaupia sunkiuosius metalus ir seleną iš dirvožemio (bioindikatorius).

Paplitimas. Kosmopolitinė rūšis, aprašyta beveik iš visų žemynų, nuo subarktika Grenlandijos iki subalpinio Islandijos. Lenkijoje labai dažna. Teisiškai saugoma nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo vasaros iki rudens.

Su kuo galima supainioti?

• Lycoperdon nigrescens (lenk. purchawka czarniawa) — Spygliai tamsūs nuo pat pradžių.
• Lycoperdon excipuliforme (klovinė lenkiškai: purchawka; lenk. purchawka fiolowata) — Didesnė ir pilkesnė, spygliai žvaigždiški; subrendusio vaisiakūnio viršutinė dalis suirsta visiškai.
• Lycoperdon pyriforme — Ryškių spyglių nėra; auga ant medienos.
• Lycoperdon umbrinum — Spygliai nutrinant nepalieka randų, subrendusi gleba tamsiai ruda iki purpuriškai rudos, pagrindas su violetiniu atspalviu.
• Jauni musmirių (Amanita) vaisiakūniai, „kiaušinio“ stadijoje — Mirtinai nuodingi. Perpjovus išilgai matomi kepurėlės ir koto kontūrai (pumpotaukšlio vidus tolygiai baltas); musmirės paprastai neturi „perlų“ arba šiurkštaus paviršiaus.
• Scleroderma spp. (ankštenės) — Išsamūs skirtumai – duomenų nėra; ankštenės jau jaunų egzempliorių turi tamsų vidų.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas nuo seno liaudyje vaizdingai vadinamas „vilko tabaku“ arba „dūkeniu“, nes subrendęs ir paspaustas išpučia dulkių debesėlį, primenantį tabako dūmus.
• Tai vienas dažniausiai sutinkamų pumpotaukšlių visoje Lietuvoje, kurį nuo vasaros iki vėlyvo rudens galima rasti kone kiekviename miške, parke ar pamiškėje.
• Ši rūšis nėra saugoma ir nėra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą, nes jos populiacija šalyje yra itin gausi ir stabili.