Meripilus giganteus

Aprašymas

Meripilus giganteus yra vienas didžiausių medžių grybų: didžiulė persidengiančių, vėduoklės formos kepurėlių skraistė, esanti rudi, koncentriškai zonuoti atspalviai, su šviesiu kreminiu kraštu. Visas darinys gali būti nuo kelių dešimčių centimetrų iki daugiau nei metro skersmens ir sverti tuziną ar net kelis tuzinus kilogramų.

Auga rudenį lapuočių medžių, dažniausiai bukų ir ąžuolų, pagrinde, dažnai parkuose ir pakelėse. Patikimiausia savybė yra apatinė pusė su labai smulkiomis poromis, kurios palietos arba pažeistos tampa ruda, o vėliau juodos spalvos; taip pat juoduoja ir minkštimas.

Jį galima supainioti su Grifola frondosa, kuri turi šviesesnes, mažesnes kepurėles ir nejuoduoja.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Vaisiakūnis vienmetis, didelis, 30–150 cm skersmens, retai iki 250 cm (aprašymuose pateikiami skirtingi diapazonai), sudarytas iš daugybės persidengiančių, vėduoklės formos arba pusapvalių kepurėlių, augančių iš bendro pagrindo, kartais ant trumpų kotelių. Atskiros kepurėlės 10–50 cm pločio ir 1–5 cm storio. Paviršius iš pradžių geltonai rudas, vėliau rusvas, kaštoninis, ryškiai koncentriškai zonuotas, padengtas smulkiomis žvyneliais. Pakraštys šviesesnis, kreminis, suapvalintas, su amžiumi banguotas.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai trumpi, balsvi, pažeisti paruduoja ir vėliau juoduoja. Poros labai smulkios, apskritos, apie 0,3 mm (3–6 poros mm-e).

Kotas

Atskiro koto nėra; kepurėlės auga iš bendro pagrindo, kartais ant trumpų kotelių.

Minkštimas

Baltas, pakulų pavidalo (kietas ir plaušingas), plaušingas, pjūvyje juoduojantis, stipraus grybų kvapo, rūgštoko arba šiek tiek rūgštaus skonio; taukas labai storas. Niekada neragaukite nežinomų grybų tauko.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudo spalva: duomenų nėra. Sporos lygios, bespalvės, kiaušiniškos iki apskritų (6–6,5 × 5,5–6 µm, neamiloidinės).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Medinėje augantis grybas, sukeliantis baltąjį puvinį. Auga prie įvairių lapuočių medžių (ypač buko ir ąžuolo) pagrindo, išimtinai spygliuočių, dažniausiai šalia negyvų kelmų, rečiau kaip gyvų medžių parazitas; užkrėtimas dažnai per negyvą liemeninę šaknį, puvinys daugiausia šaknyse. Jis noriai auga parkuose ir pakelėse (iš čia kilo pavadinimas „parko grybas“); vaisiakūniai gali augti šiek tiek atokiau nuo kamieno, nuo šaknų. Dėl trapaus supuvusių šoninių šaknų lūžimo medžiai gali nuvirsti.

Paplitimas. Europa, Azija, Šiaurės Afrika, Naujoji Zelandija; remiantis kai kuriais aprašymais, gimininga rūšis M. sumstinei randama Šiaurės Amerikoje, o ne ši rūšis (aprašymai skiriasi). Daug radaviečių Lenkijoje; iki 2014 m. spalio mėn. buvo saugomas, dabar neturi teisinės apsaugos. Hamburge tai yra labiausiai paplitęs medieną ardantis grybas gatvėse ir parkų medžiuose.

Vaisiakūnių formavimasis. Ruduo; po pirmųjų šalnų vaisiakūnis ištirpsta į gleivėtą juodą masę. Tikslūs mėnesiai – duomenų nėra.

Su kuo galima supainioti?

• Grifola frondosa (kuokštinė grifolė) — Auga beveik išimtinai ant ąžuolų, turi mažesnes ir siauresnes kepurėles, pilkesnes, didesnes poras; himenoforas pažeistas nejuoduoja.
• Bondarzewia mesenterica — Auga prie kėnių pagrindo; turi dideles, kampuotas, nelygias poras, o minkštimas pjūvyje nejuoduoja.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje didysis vėduoklis yra reta, saugoma rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
• Mūsų šalyje šis grybas dažniausiai aptinkamas senųjų dvarų parkuose bei brandžiuose ąžuolynuose prie lapuočių medžių kamienų.
• Lietuvos gamtoje jį galima supainioti su reta kuokštine grifole, tačiau didįjį vėduoklį lengva atpažinti pagal paspaudus ar pažeidus sparčiai juoduojančius audinius.