Mucidula mucida

Aprašymas

Plokštelės baltos ir retos, o išlenktas, balkšvas kotelis turi didelį, nukarusį žiedą. Minkštimas plonas, minkštas, be ryškaus kvapo.

Augą kekėmis ant negyvų bukų kamienų, rąstų ir šakų miškuose bei parkuose nuo birželio iki lapkričio, dažnai aukštai virš žemės. Vėjas gali numušti pavienius vaisiakūnius nuo medžių lajų. Lenkijoje nėra labai paplitęs.

Jis labai išskirtinis: balta, gleivėta kepurėlė, žiedas ir išimtinė augavietė ant bukų medienos neleidžia jo lengvai supainioti su niekuo kitu. Vis dėlto nerinkite ir nevalgykite grybų, dėl kurių nesate tikri.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 2–10 cm; jauni egzemplioriai pusrutuliški arba stipriai išgaubti, vėliau vis labiau plokšti, galiausiai išsiskleidę su bukku iškilimu centre. Kraštas aštrus, raukšlėtai dryžuotas. Paviršius grynai baltas arba balkšvas, dramblio kaulo spalvos, jaunas kartais blyškiai pilkšvas, centre dažnai ochros spalvos ir pusiau permatomas. Šlapią orą labai lipnus, gleivėtas ir sliskus, sausą orą šilkiškai matinis ir lygus. Kepurėlės odelė yra hymenioderminio tipo (stačios, buozdos formos ląstelės).

Himenoforas (kepurės apačia)

Plokštelės baltos, plačios, išsipūtusios, labai retos, prisiaugusios arba įlenktai prisiaugusios, kartais šiek tiek nusileidžiančios kotelio link.

Kotas

Aukštis 3–10 cm, storis 3–10 mm, cilindriškas, kietas, tvirtas, dažnai išlenktas. Paviršius lygus, lipnus, balkšvas, virš žiedo dryžuotas, link pagrindo rusvas arba pilkšvas ir šiek tiek žvynuotas. Didelis, nukaręs arba išsiskleidęs, plėvinis žiedas. Vaisiakūnių, augančių nuo kamieno apačios, koteliai išlenkti taip, kad kepurėlės laikomos horizontaliai, o plokštelės nukreiptos žemyn.

Minkštimas

Baltas; kepurėlėje labai plonas ir minkštas, kotelyje pluoštinis ir tvirtas. Skonis švelnus, ryškaus kvapo nėra. Pažeistas spalvos nekeičia.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuosėdos baltos. Sporos beveik rutuliškos iki plačiai elipsoidinių, lygios, storasienės, 13–18 × 12–16 µm (aprašymuose nurodomi šiek tiek skirtingi ribų intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas arba silpnas parazitas ant medienos, stipriai susijęs su bukais (Fagus); auga ant negyvų bukų rąstų, kamienų ir nukritusių šakų, taip pat ant negyvų šakų aukštai gyvų medžių lajose. Ant ąžuolo užfiksuotas labai retai. Gamina strobilurinus – fungicidinius junginius, kurie riboja konkuruojančius grybus apgyvendintoje medienoje.

Paplitimas. Europa (šiaurinė ir vidurinė, visur, kur auga bukai) ir Rytų Azija (Japonija, Korėja, Taivanas). Lenkijoje nelabai paplitęs; randamas miškuose ir parkuose. Lenkijoje nėra saugomas kaip rūšis.

Vaisiakūnių formavimasis. Vaisiakūniai auga kekėmis nuo birželio (pagal kai kuriuos aprašymus – nuo vasaros pabaigos) iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Kiti ant medienos augantys grybai (pvz., balkšvieji kreivabudžiai, kelmučiai, žvynabudės) — Aprašomas kaip sunkiai supainiojamas: joks kitas ant medienos augantis plokštelinis grybas neturi tokios grynai baltos, porcelianiškai blizgančios, gleivėtos kepurėlės su dideliu nukarusiu žiedu ant kotelio.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Šis grybas auga beveik vien ant buko medienos, o Lietuva yra rytiniame natūralaus buko paplitimo pakraštyje. Todėl jo dažniausiai verta ieškoti vakarinėje šalies dalyje ir senuose dvarų bei miestų parkuose, kur bukai pasodinti.
• Lietuvoje bukų yra nedaug, todėl ir šis grybas čia nėra dažnas. Baltą, gleivėtą kepurėlę, žiedą ant kojelės ir augimą ant buko pagal šias savybes sunku supainioti su kitomis rūšimis.