Phallus hadriani

Aprašymas

Kopų smirdutis (Phallus hadriani) pradeda augti kaip rutulio ar kiaušinio formos „kiaušinis“, 4–6 cm dydžio, rausvas ar violetinis, iš dalies paskendęs smėlyje. Iš kiaušinio greitai išauga baltas, akytas, viduje tuščiaviduris kotas, paprastai 6–10 cm aukščio (iki 20 cm), kurio viršuje yra antpirščio formos, rievėta galvutė, padengta alyvuogių spalvos gleivėta mase. Prie pagrindo lieka taurės pavidalo makštis, dažniausiai rausva arba violetinio atspalvio.

Auga vasarą ir rudenį sausose, smėlėtose Baltijos jūros pakrantės kopose, pavieniais atvejais ir toliau nuo jūros. Lenkijoje labai retas. Vaisiakūnis trumpaamžis, paprastai gyvuoja vieną–dvi dienas, o gleivėta masė vilioja vabzdžius, kurie platina sporas. Kvapas gali būti silpnesnis nei paprastosios poniabudės, o aprašymai svyruoja nuo šiek tiek malonaus iki smirdančio.

Labiausiai painiojamas su paprastąja poniabude. Kopų smirdutis turi rausvą arba violetinę makštį, mažesnį diską galvutės viršuje ir silpnesnį kvapą, be to, auga kopose. Tai nevalgomas grybas.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Tikroji kepurėlė antpirščio formos; paviršius tinklelio pavidalo rievėtas ir duobėtas, padengtas alyvuogių žalsvos spalvos gleivėta sporas nešančia mase (gleba). Netrukus po vaisiakūnio išsiskleidimo gleba suskystėja ir skleidžia kvapą, viliojantį vabzdžius. Viršuje yra nedidelis diskas (mažesnis nei Phallus impudicus).

Himenoforas (kepurės apačia)

Nėra nei plokštelių, nei vamzdelių: sporas nešantis sluoksnis (gleba) dengia tinklelio pavidalo rievėtą galvutę ir yra alyvuogių spalvos gleivių pavidalo.

Kotas

Aukštis iki 20 cm, paprastai 6–10 cm (jauni vaisiakūniai siekia 10–20 cm), storis 3–4 cm. Spalva balta arba kreminė; kotas viduje tuščiaviduris, akytas, su gausiomis kamerėlėmis ir labai trapus. Prie pagrindo yra taurės pavidalo makštis, paprastai rausva arba violetinio atspalvio, kuri senstant gali parudoti. Jauni vaisiakūniai yra kiaušinio pavidalo, 4–6 × 3–4 cm dydžio, rausvai alyvinės iki violetinės spalvos, įsitvirtinę dirvoje ir pritvirtinti rizomorfomis; kiaušinį gaubia tvirtas apvalkalas su drebučių sluoksniu, kuris augimo metu suyra. Vaisiakūnis paprastai gyvena vieną–dvi dienas.

Minkštimas

Koto minkštimas yra baltokas, akytas, kamerinis ir labai trapus. Kvapas silpnesnis nei paprastojo smirdučio; jis apibūdinamas įvairiai – nuo silpno, malonaus, primenančio našlaitę, iki smirdančio ir supuvusio. Minkštimo ragauti nereikėtų.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporos cilindro formos, lygios, hialininės (bespalvės), 3–4 × 1–2 µm. Sporos yra alyvuogių spalvos glebos viduje, kurią platina daugiausia vabzdžiai.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, skaidantis negyvą organinę medžiagą. Šiaurės Amerikoje dažnai siejamas su kelmais arba pūvančių kelmų šaknimis; Didžiojoje Britanijoje daugiausia auga pakrantės kopose; Lenkijoje vengia drėgnų, humusingų miško dirvožemių ir auga sausuose smėlynuose, kartu su kserofiliniais žolynais ir baltaisiais robinijomis (Robinia pseudoacacia). Viliojasi muses, bites ir vabalus, kurie ėda glebą ir platina sporas; sporos gali išgyventi pereidamos per vabzdžių virškinamąjį traktą.

Paplitimas. Lenkijoje labai retas, auga smėlėtose, sausose Baltijos jūros pakrantės kopose, pavieniais atvejais ir toliau nuo jūros. Paplitęs Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje (įskaitant Daniją, Airiją, Latviją, Nyderlandus, Norvegiją, Slovakiją, Švediją, Ukrainą, Velsą, Turkiją, Japoniją ir Kiniją); Australijoje tikriausiai introdukuota rūšis, atvežta su medžio skiedromis. Lenkijos augalų ir grybų raudonojoje knygoje priskirtas V kategorijai (ppažeidžiamas). Iki 2014 m. spalio 9 d. Lenkijoje buvo griežtai saugomas; dabar teisiškai nesaugomas (Dz.U. 2014 poz. 1408). Saugomas Latvijos raudonojoje knygoje.

Vaisiakūnių formavimasis. Vasarą ir rudenį.

Su kuo galima supainioti?

• Phallus impudicus (paprastoji poniabudė) — Makštis balta (kopų smirdučio – rausva arba violetinė), didesnis diskas galvutės viršuje, stipresnis, aiškiai smirdantis kvapas; auga kitose buveinėse, ne kopose.
• Phallus ravenelii — Galvutė lygi, ne tinklelio pavidalo.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas priskiriamas smiltynų ir kopų grybams – jis auga daugiausia Kuršių nerijos ir Baltijos pajūrio smėlėtose kopose, o ne miškuose.
• Dėl smarkiai nemalonaus, į supuvusią mėsą panašaus kvapo, kuris viliojo musę, Lietuvoje visos šios giminės rūšys vadinamos smirdučiais, o pavadinimas „kopų smirdutis“ nurodo ir jo augimvietę, ir kvapą.
• Jauną, į kiaušinį panašų grybo „kiaušinį“, pusiau įsmigusį į smėlį, nepatyrę gamtos mėgėjai gali palaikyti kokiu nors kitu grybu ar net paukščio kiaušiniu, tačiau išaugęs kotas ir gličia kepurėlė jo neleidžia painioti su niekuo kitu.