Kada auga Phallus impudicus?

Pagal stebėjimus Lenkijoje (GBIF) sezonas: Birželis – Spalis; daugiausia įrašų – Rugsėjis.

Phallus impudicus — {name} ({latin}) – aprašymas, sezonas, panašios rūšys

Aprašymas

Paprastoji poniabudė yra neįprastos sandaros grybas. Jaunas vaisiakūnis atrodo kaip vištos kiaušinio dydžio baltas ar kreminis kiaušinis, iš dalies pasislėpęs žemėje. Kiaušinis greitai pratrūksta ir iš jo išauga baltas, akytas, viduje tuščiaviduris, 10–30 cm aukščio stiebas, kurio viršūnėje yra kūgiška kepurėlė, padengta alyvuogiškai žalia, gleivinga mase.

Ji auga nuo vasaros iki vėlyvo rudens miškuose, parkuose, krūmynuose ir soduose, dažnai ant mediena turtingos paklotės. Lenkijoje ji yra dažna. Ją lengviausia atpažinti iš kvapo: subrendęs vaisiakūnis skleidžia stiprią, maitą primenančią smarvę, kuri pritraukia muses, platinančias sporas.

Poniabudę sunku supainioti su kitais grybais, tačiau jaunus kiaušinius galima supainioti (pvz., su musmirių kiaušiniais arba su kukurdvelkiais), todėl jų negalima rinkti maistui jų neperpjovus ir su tikrumu neatpažinus.

Atpažinimo požymiai

Kepurė: Tiesą sakant, receptaklio galvutė: kūgiška arba antpirščio formos, nuo kelių iki keliolikos cm ilgio (aprašymuose taip pat nurodomas 2–4 cm aukštis), padengta gleivinga, alyvškai žalia iki žaliai rudos spalvos sporas vedančia mase (gleba). Vabzdžiams suvalgius masę, paaiškėja gelsvas, duobėtas-tinkliškas paviršius, šiek tiek primenantis briedžiuko paviršių.
Himenoforas (kepurės apačia): Jokių lakštelių ar vamzdelių: sporos susidaro gleboje, dengiančioje receptaklio galvutę.
Kotas: Receptaklis (kotas) 10–30 cm aukščio ir apie 4–5 cm skersmens, cilindriškas, į viršų siaurėjantis, akytas (akyta), trapus, viduje tuščiaviduris, baltas; pagrinde – maišelio pavidalo makštis. Jokio žiedo. Jaunas vaisiakūnis yra kiaušinis (vadinamasis velnio kiaušinis): rutuliškas arba kiaušiniškas, 4–6 × 3–5 cm, baltas, kreminis arba rausvas, su dviejų sluoksnių danga, tarp kurių yra želatininis sluoksnis, pririštas prie substrato micelio gijomis.
Minkštimas: Kiaušinio išorėje: stora balta danga (peridijus), po ja – alyvinė želatininė gleba, žalioji būsimos galvutės sluoksnis ir viduje – baltas, akytas receptaklis. Jaunų kiaušinių kvapas silpnas, ridiko; subrendęs vaisiakūnis skleidžia stiprų, liguotai saldų, maitą primenantį kvapą, pastebimą iš toli. Jo neragaukite.
Sporų atspaudas ir sporos: Sporos blyškiai geltonos, pailgai elipsinės, lygios. Dydis: 3–5 × 1,5–2,5 µm (aprašymuose pateikiami skirtingi diapazonai). Sporos yra gleivingoje gleboje, o ne klasikiniame sporų atspaudas.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Susijęs su pūvančia mediena (saprotrofas), taip pat galimi mikoriziniai ryšiai su kai kuriais medžiais. Kvapas pritraukia muses (Calliphora vicina, Lucilia caesar, Lucilia ampullacea, Dryomyza anilis), kurios suvalgo glebą ir išplatina sporas savo išmatose; vabalai taip pat lanko vaisiakūnius, tačiau mažiau prisideda prie plitimo. Aprašytas galimas ryšys su barsukų guoliais. Vaisiakūniai gali pasirodyti miškuose, parkuose, krūmynuose ir mulčiuotuose soduose.

Paplitimas. Šiaurinio pusrutulio vidutinio klimato zona, taip pat Pietų Amerika ir Azija; dažna Lenkijoje, išskyrus aukštesnes kalnų vietoves. 1983–2004 metais Lenkijoje jai buvo taikyta rūšių apsauga, dabar ji teisiškai saugoma nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo vasaros iki vėlyvo rudens.

Su kuo galima supainioti?

Phallus hadriani (smiltyninė poniabudė) — Kiaušinio danga šiek tiek violetinė arba rausva, kvapas silpnesnis.
Morchella esculenta — Subrendusi poniabudė su išvalgyta gleba kartais su ja supainiojama, tačiau ji turi baltą, akytą receptaklį ir stiprų maitos kvapą, o briedžiukas neturi gleivingos masės.
Kukurdvelkiai (jaunų vaisiakūnių kiaušiniai) — Poniabudės kiaušinio danga susideda iš dviejų sluoksnių su želatinine mase tarp jų, o skerspjūvyje matosi vaisiakūnio užuomazgos.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

Lietuvoje ši rūšis liaudyje nuo seno žinoma vaizdingais „žemės taukų“ ar „velnio kiaušinio“ vardais, atsiradusiais dėl savitos jauno vaisiakūnio formos.
Nors savo neįprasta išvaizda neretai stebina miško lankytojus, paprastoji poniabudė Lietuvoje yra dažna, nėra įrašyta į Raudonąją knygą ir plačiai paplitusi lapuočių bei mišriuose miškuose.
Lietuvos miškuose jauni, dar neišsiskleidę poniabudės kiaušiniai kartais supainiojami su paprastaisiais pumpotaukšliais.

Gribo nevertina valgomumo. Atpažinimas iš nuotraukos – taip pat ir programėlėje – nepakeičia grybų eksperto.