Suillus granulatus

Aprašymas

Šilinis kazlėkas (Suillus granulatus) yra vidutinio dydžio grybas, kurio kepurėlė 4–10 cm skersmens, drėgnu oru gleivėta ir lipni, oranžiškai ruda iki geltonai ochros spalvos. Po kepurėle turi smulkius, ryškiai geltonus porus, o kotas be žiedo. Būdingi balti, pieniški lašeliai ant jaunų vaisiakūnių porų; apdžiūvę jie palieka rudus grūdelius koto viršuje.

Auga nuo gegužės iki lapkričio po pušimis, mieliausiai šviesiose, smėlėtose ir žolėtose vietose, dažnai miško pakraštyje. Lenkijoje paplitęs.

Nuo Suillus luteus (tikrojo kazlėko) skiriasi tuo, kad ant koto nėra žiedo. Geriausi jauni, sveiki vaisiakūniai; skinkite tik tuos egzempliorius, kurių rūšį tikrai žinote.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 4–12 cm (aprašymuose nurodomi skirtingi intervalai); jauni išgaubti, su aštriu kraštu, subrendę pagalvės formos. Odelė lygi, plika, lengvai atsiskirianti nuo minkštimo; drėgna gleivėta ir lipni, sausa blizganti. Jaunų vaisiakūnių spalva ruda arba rūdžiai raudona, vėliau oranžiškai ruda iki geltonai ochros.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai šviesiai geltoni, vėliau ochros, galiausiai rudai geltoni, prikibę prie koto. Poros ryškiai geltonos, jaunų smulkios, senstant didesnės. Jaunuose vaisiakūniuose išskiria baltus, pieniškus lašelius, kurie apdžiūvę palieka rudus grūdelius ant porų ir koto viršuje.

Kotas

Aukštis 4–8 cm, storis 1–2 cm, cilindrinis, kietas, be žiedo. Paviršius šviesiai geltonas, vyresnių egzempliorių prie pagrindo rusvas, viršuje su rudais grūdeliais (apdžiūvę skysčio lašeliai). Pagrindas be gumbo ir be makšties.

Minkštimas

Balkšvai geltonas iki šviesiai geltono, rusvas tik koto pagrinde. Skonis švelnus, kvapas malonus.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuospaudos geltonai rudos. Sporos lygios, šviesiai geltonos, 7–9 × 2,5–3,5 µm (forma: duomenų nėra).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas (ektomikorizė) su dviadatėmis pušimis: paprastąja pušimi, kalnapušėmis, juodąja pušimi; Pietų Korėjoje su Pinus densiflora. Auga kalkingose ir rūgščiose dirvose, gerai apšviestose, smėlėtose ir žolėtose vietose, dažnai miško pakraštyje. Laboratorinėmis sąlygomis rūšis išskiria mikroelementus iš medžio pelenų ir apatito (biologinis išplovimas).

Paplitimas. Plačiai paplitęs: Šiaurės pusrutulyje, introdukuotas, be kita ko, į Pietų Afriką, Havajus, Australiją, Naująją Zelandiją, Argentiną, Čilę ir Folklando salas; visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Lenkijoje paplitęs. Įstatymais nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo gegužės iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Suillus luteus (tikrasis kazlėkas) — Didesni vaisiakūniai, ryškus žiedas ant koto, geltonai oranžinė kepurėlė, ant porų nėra pieniškų lašelių. Šilinis kazlėkas žiedo neturi.
• Suillus collinitus — Auga po dviadatėmis pušimis tik ant kalkakmenio, koto pagrinde turi rausvą micelį; retas.
• Suillus brevipes — Kotas trumpas kepurėlės atžvilgiu, poros neišskiria lašelių.
• Suillus pungens — Nurodomas kaip panašus; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.
• Suillus tridentinus — Atsargiai: panaši saugoma rūšis (Lenkijoje griežtai saugoma), neįtraukta į Atlasą. Kepurėlė oranžinė iki rūdžių su tamsesniais plaušeliais, poros oranžinės; auga po maumedžiais, daugiausia kalkingose dirvose kalnuose. Neskinkite.
• Suillus sibiricus — Atsargiai: panaši saugoma rūšis (Lenkijoje iš dalies saugoma), neįtraukta į Atlasą. Kepurėlė geltona su rusvomis dėmėmis, kotas su rudais taškeliais; auga tik po sibirinėmis kedrinėmis pušimis (Lenkijoje Tatruose). Neskinkite.
• Suillus flavidus — Atsargiai: panaši saugoma rūšis (Lenkijoje iš dalies saugoma), neįtraukta į Atlasą. Smulkus, šviesiai geltonas, gleivėtas, su drebutiniu žiedu; pelkėse po pušimis, tarp rudžių. Neskinkite.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuviškai šis grybas vadinamas pieniniu kazlėku, o visa kazlėkų gentis (Suillus) pavadinta pagal tą patį žodį. Pavadinimas „pieninis“ greičiausiai kilo nuo baltų, pieno lašelių primenančių lašelių, kurie išsiskiria ant jaunų grybų kempenėlės.
• Pieninis kazlėkas Lietuvoje yra paplitęs ir gausus, todėl nėra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir nėra saugomas.
• Lietuvoje jis auga po pušimis, ypač smėlinguose pušynuose, pavyzdžiui, pietų Lietuvos Dzūkijos smėlynuose ir pamiškėse, kur pušų labai daug.