Agaricus sylvaticus

Aprašymas

Miškinis pievagrybis turi 3–10 cm skersmens kepurėlę, tamsiai rudą iki ochros, tankiai apaugusią cinamono spalvos plaušuotais žvyneliais. Lakšteliai pilkai raudoni, vėliau tamsiai rudi, o ant balto kotelio kabo žiedas. Būdingas bruožas yra paraudonavimas minkštimo jį perpjaunant ir kotelio jį paspaudus.

Jis auga daugiausia spygliuočių ir mišriuose miškuose, dažniausiai po eglėmis ir kėniais, rečiau parkuose ir pievose, dažnai grupelėmis. Lenkijoje jis gana dažnas.

Jį reikia atskirti nuo karbolinio pievagrybio, kuris kvepia fenoliu ir pagelsta, bei nuo jaunučių musmirių (jos turi makštį kotelio pagrinde ir baltus lakštelius). Jei abejojate, nerinkite ir nevalgykite jo.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 3–10 cm. Jaunų egzempliorių varpelio formos arba pusrutuliškos, vėliau išgaubtos, senesnių – plokščios. Paviršius sausas, tamsiai rusvas iki ochros, tankiai apaugęs cinamono rudumo, prispaustais, plaušuotais žvyneliais (aprašymuose taip pat nurodoma pilkai rusva spalva, su platiais žvynais). Šviesi forma reta.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, siauri, laisvi; jaunų egzempliorių pilkai raudoni, senesnių – tamsiai rudi (pagal kai kuriuos aprašymus pilki, vėliau daug tamsesni); pakraščiai šviesesni. Baltas, plėviškas dalinis apvalkalas išsilaiko gana ilgai.

Kotas

Aukštis 5–12 cm, storis 1–2 cm, baltas arba rusvas, cilindriškas, pagrinde gumboviškas, jaunas – pilnaviduris, vėliau tuščiaviduris, lengvai atsiskiriantis nuo kepurėlės. Žiedas skleidžiasi arba kabo, esantis aukštai ant kotelio. Paspaustas parausta, po to ruduoja.

Minkštimas

Baltas, perpjautas parausta. Skonis švelnus, kvapas neryškus. Neklauskykite laukinių egzempliorių minkštimo.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas juosvai rudas iki šokolado rudumo. Sporos kiaušiniškos iki elipsiškų, lygios; dydis 5,5–6 × 3,5–4 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausžemės saprotrofas, daugiausia spygliuočių ir mišriuose miškuose, rečiau lapuočių miškuose ir krūmynuose, kartais pievose ir parkuose. Dažniausiai po paprastąja egle ir baltuoju kėniu, taip pat po alksniais ir blindėmis.

Paplitimas. Šiaurės Amerika, Europa, Azija (pagal kai kuriuos aprašymus taip pat Šiaurės Afrika). Lenkijoje gana dažnas. Teisiškai saugomas nėra; jis įtrauktas į prekybai pat A. silvaticus). Jis dažnai auga grupelėmis.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo ankstyvos vasaros arba nuo rugsėjo iki lapkričio mėnesio Europoje; datos nurodomos dviprasmiškai.

Su kuo galima supainioti?

• Agaricus xanthodermus (karbolinis pievagrybis) — Nevalgomas; kvepia karbolio rūgštimi (fenoliu), o kotelio pagrindas pažeistas pagelsta.
• Agaricus porphyrizon (violetinis-rusvasis pievagrybis) — Retas; pažeistas minkštimas pagelsta, kepurėlės spalva šiek tiek kitokia.
• Agaricus phaeolepidotus — Kotelis perpjautas pagelsta (ir parausta); kepurėlė labiau rusva; jodo arba rašalo kvapas.
• Tricholoma vaccinum — Panašus iš viršaus, bet be žiedo, o lakšteliai su amžiumi tampa rūdžių rudumo.
• Jaunos baltalakštės musmirės — Musmirės turi makštį ir baltus lakštelius, pievagrybiai turi rudą sporų atspaudą.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje miškinis pievagrybis yra plačiai paplitęs ir dažnas, dažniausiai pastebimas spygliuočių bei mišriuose miškuose po eglėmis, kur neretai auga gausiomis grupėmis.
• Nors pagal lietuvišką genties vardą daugelis pievagrybių siejami su atviromis pievomis, ši rūšis Lietuvos gamtoje visiškai atitinka savo pavadinimą ir renkasi išskirtinai miško paklotę.
• Lietuvos miškuose jį galima supainioti su gelsvuoju pievagrybiu, tačiau miškinį pievagrybį lengva atpažinti pagal tai, kad pažeistas jo minkštimas parausta, o ne pageltonuoja.