Amanita gemmata

Aprašymas

Amanita gemmata turi geltoną kepurėlę – nuo šiaudų ir citrinų iki ochros spalvos – iki maždaug 11 cm skersmens, su ruožuotu pakraščiu. Ji dažnai būna padengta balsvais lopais, bet lietus juos lengvai nuplauna. Lakšteliai balti ir laisvi, kotas baltas arba gelsvas, žvynuotas, su nusvirusiu, bet trapiu žiedu, kuris greitai išnyksta. Pagrindas storėja ir yra padengtas priaugusia makštimi.

Ji auga nuo birželio iki lapkričio lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose, dažniausiai pavieniui, rūgščiame ir smėlėtame dirvožemyje, dažnai pakelėse. Lenkijoje ji gana reta.

Ją išskiria makštis prie pagrindo, nekeičianti spalvos trama ir geltona kepurėlė. Tai nuodingas grybas. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo iki 11–12 cm (aprašuose taip pat nurodoma 2,5–12 cm); jaunikliams pusrutuliškas, vėliau iškili, galiausiai beveik plokščias. Spalva šiaudų geltonumo, citrinos, ochros geltonumo iki auksinės, su amžiumi blunkanti; drėgna būdama lipni. Dažniausiai padengta balsvais, plonais lopais, lengvai nuplaunamais lietaus, todėl dažnai jų nėra. Kraštas ruožuotas.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai balti, tankūs, nuo laisvų iki siaurai priaugtų (pagal kai kuriuos aprašus neprisitvirtinę prie koto).

Kotas

Aukštis 4–14 cm, storis iki 2 cm (aprašuose taip pat nurodoma 0,5–1,9 cm), baltas arba gelsvas, dažniausiai padengtas atviromis baltomis žvyneliais; lygus arba šiek tiek pastorėjęs link pagrindo. Jauniems egzemplioriams būdingas siauras baltas žiedas, senesniems jis išnyksta arba yra trapus. Pagrindas su gumbuvu, padengtu priaugusia makštimi, dažnai suformuojančia nedidelį laisvą kraštelį.

Minkštimas

Balta, perpjovus spalvos nekeičia; skonis švelnus, kvapas silpnas arba jo nėra. Skonio testuoti negalima; neragaukite šio ar bet kurio įtartino grybo minkštimo.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos lygios, plonasienės, elipsiškos iki plačiai elipsiškų, neamiloidinės, su vienu ar keliais mažais aliejaus lašeliais; dydis 8–13 × 6,5–9 µm (aprašuose taip pat nurodoma 8–10 × 6,5–7,5 µm, Q ≈ 1,35).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas. Dokumentuotos partnerystės: kontortinė pušis (Pinus contorta), manzanita (Arctostaphylos), pajūrinė pušis (Pinus pinaster); Europoje dažnai su paprastąja egle (Picea abies). Auga lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose, dažniausiai rūgščiame, smėlėtame dirvožemyje, dažnai pakelėse ir miško keliukuose; pavieniui, išsibarsčiusi arba grupėmis. Termofilinė rūšis.

Paplitimas. Europa, Šiaurės Amerika (kaip rūšių kompleksas), Japonija, Kinija, Iranas, Čilė ir Kolumbija. Lenkijoje daug radimviečių, tačiau dažnis nėra tiksliai žinomas; pagal kai kuriuos aprašus gana reta, dažnesnė Pietų Europoje. Teisiškai saugoma nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo birželio iki lapkričio (aprašuose taip pat nurodoma: vasarą ir rudenį).

Su kuo galima supainioti?

• Amanita excelsa (pilkšvoji musmirė) — Žiedas ruožuotas, o koto pagrindas neapgaubtas makšties.
• Amanita rubescens (rausvoji musmirė) — Neturi makšties, minkštimas vyno raudonumo (pažeistas rausta), o žiedas iš viršutinės pusės ruožuotas.
• Amanita citrina (gelsvoji musmirė), Amanita pantherina, Amanita crocea — Amanita gemmata kepurėlė šviesesnė nei gelsvosios musmirės ir geltonesnė nei margosios musmirės bei Amanita fulva; tolimesni skirtumai – duomenų nėra.
• Amanita muscaria (geltonosios formos) — Amanita gemmata yra mažesnė ir turi kitokią koto struktūrą.
• Amanita aprica, A. orientigemmata, A. gioiosa — Taip pat nurodomos panašios rūšys: A. orientigemmata turi gnybtines jungtis ir šiek tiek mažesnes sporas; kitų detalės – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje gelsvoji musmirė nėra dažna ir dažniausiai randama pietinėje bei rytinėje šalies dalyse, kur vyrauja sausi, smėlėti pušynai.
• Neatsargūs grybautojai miškuose šį nuodingą grybą kartais supainioja su panašios spalvos kepurėlę turinčiomis ūmėdėmis.