Apioperdon pyriforme

Aprašymas

Apioperdon pyriforme yra nedidelis pumpotaukšlis su kriaušės arba buožės formos vaisiakūniu, 2–7 cm aukščio. Paviršius šiurkštus, smulkiai karpuotas, spalvos nuo baltos-ochros iki pilkos-ochros, viršūnėje dažniausiai rudesnis. Tik labai jauni vaisiakūniai yra balti; su amžiumi jie tamsėja ir viršūnėje atsiveria pora, pro kurią išsiskiria sporos.

Skirtingai nuo daugelio pumpotaukšlių, ji auga ant medienos: ant nulūžusių rąstų ir spygliuočių bei lapuočių medžių kelmų, dažnai didelėmis, tankiomis grupėmis. Kartais atrodo, kad ji auga ant žemės, bet po apačia slypi palaidota mediena. Vaisiakūniai pasirodo nuo birželio iki spalio, o Lenkijoje rūšis yra dažna. Pagrindo dalyje matomi stori, balkšvi micelio virveliai.

Ją nesunku supainioti su kitais pumpotaukšliais, nes jie auga ant žemės. Jei vidus yra gelsvas, rudas ar alyvuogių spalvos, arba matosi susiformavusio grybo kontūras, jų rinkti nereikėtų.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Nėra tipiško kepurėlės ar kotelio – vaisiakūnis kriaušės arba buožės formos, aukštis 2–7 cm, skersmuo iki 3 cm. Paviršius šiurkštus, miltuotas, labai smulkiai karpauotas, viršūnėje su smulkiais, ilgai išliekančiais žemais dygliais. Spalva nuo baltos-ochros per pilką-riešutinę iki pilkos-ochros, viršutinė dalis dažniausiai ruda; tik labai jauni vaisiakūniai yra balti. Endoperidis šiurkštus, tarsi miltuotas, trapus, nuo baltai kreminio iki šviesiai rudo (jaunų – su vario atspalviu), seni – matiniai ir popieriniai. Viršūnėje nedidelis kauburėlis su maža pora, pro kurią išsiskiria sporos; pora iš pradžių apvali, vėliau su karpytais kraštais.

Himenoforas (kepurės apačia)

Nėra lakštelių ar vamzdelių. Vaisiakūnio vidus padalintas į glebą (sporas vedančią dalį) ir subglebą.

Kotas

Nėra tikro kotelio; susiaurėjęs pagrindas (subgleba). Pagrindo dalyje balkšvi, gana stori rizomorfai (micelio virveliai), skverbiantys į substratą.

Minkštimas

Subgleba smulkialąstė, jaunuose vaisiakūniuose balta, senesniuose pilkai ruda. Gleba panašios spalvos, vyresniuose vaisiakūniuose alyvinio-rudo atspalvio, palaipsniui pereinanti į aiškiai matomą, pailgą kolumelę. Kvapas ir skonis: duomenų nėra; neparagaukite nežinomų grybų minkštimo.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudų spalva: duomenų nėra (sporos geltonai rudos). Sporos rutuliškos, lygios, geltonai rudos, 3–4 µm skersmens, dažnai su trumpa sterigma, viduje su blizgančiu lašu.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, augantis ant ne gyvos spygliuočių ir lapuočių medienos: ant nulūžusių rąstų ir kelmų, kartais tariamai ant žemės, iš tikrųjų ant užkastos medienos. Dažniausiai didelėse, tankiose grupėse.

Paplitimas. Dažna visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą ir Afriką, taip pat daugelyje salų; Lenkijoje dažna. Lenkijoje teisiškai saugoma nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo birželio iki spalio.

Su kuo galima supainioti?

• Lycoperdon perlatum (karpotasis pumpotaukšlis) — Auga ant žemės ir yra padengtas dygliais, o ne ant medienos.
• Lycoperdon umbrinum (lenk. purchawka brunatna) — Taip pat anksti tamsėja ir turi balkšvus micelio virvelius, tačiau plonus; auga ant žemės, o ne ant medienos, ir turi kitokį paviršių.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje kriaušinė pumpotauklė liaudyje dažnai apibendrintai vadinama vilkdūmiu arba bobišku dūku dėl paspaudus kylančio tamsaus sporų debesėlio.
• Mūsų šalies miškuose ši rūšis išsiskiria iš kitų vietinių pumpotaukšlių tuo, kad auga ne ant plikos žemės, o gausiomis kolonijomis tiesiai ant pūvančių kelmų bei virtėlių.
• Kriaušinė pumpotauklė nėra saugoma ir nėra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, nes drėgnuose miškuose visoje šalies teritorijoje ji yra labai dažna.