Armillaria ostoyae

Aprašymas

Armillaria ostoyae yra pati dažniausia kelmabudė Lenkijoje. Vaisiakūniai turi 3–8 cm skersmens kepurėlę, kūno rožinės arba rausvai rudos spalvos, su ryškiais juosvai rudais žvyneliais, siekiančiais kraštą. Lakšteliai iš pradžių kreminiai-balti, vėliau rudi, o kotas turi gana storą baltą žiedą su tamsiais žvyneliais apatinėje pusėje.

Auga kupstais ant kelmų ir medžių pagrindų, daugiausia eglių, spygliuočių miškuose ant rūgščių dirvožemių, rečiau ant kėnių, pušų ir bukų. Tai parazitas, naikinantis medžių šaknis. Kartais kelmai būna balti nuo jo sporų.

Nevalgykite jo žalio ar nepakankamai išvirto. Rinkite tik tuos egzempliorius, kurių rūšimi esate tikri, nes ant kelmų auga ir nuodingi kupstai, pvz., Hypholoma fasciculare.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 3–8 cm; jaunuose egzemplioriuose iškili, greitai išsiskleidžianti, senesniuose tampanti įdubusi. Spalva kūno rožinė, rausvai ruda arba kreminė-ruda. Būdingi gana dideli, juosvai rudi žvyneliai, siekiantys kepurėlės kraštą.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai gana tankūs, iš pradžių kreminiai-balti, vėliau rudi; kai kuriuose aprašymuose nuaugtiniai (nuaugantys žemyn koto).

Kotas

Aukštis 4–12 cm, storis iki 2 cm; cilindriškas, plaušingas, buožės formos, pilnas, dažnai išlenktas; senesniuose egzemplioriuose viduje vatos pavidalo ir tuščiaviduris. Viršutinėje dalyje balkšvas, žemiau – rūdžių spalvos, paprastai su balkšvo šydo ir rudų plaušelių liekanomis. Žiedas gana storas, baltas, apatinėje dalyje ir pakraščiuose su tamsiais žvyneliais, gerai išsivystęs.

Minkštimas

Baltas, su amžiumi tampantis rausvas; grybų kvapo, švelnaus skonio. Žalia mėsytė turi junginių, kenksmingų kai kuriems žmonėms (žiūrėti: medical), todėl jos negalima valgyti žalios.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos elipsiškos, lygios, su lašeliais, 7,5–10 × 5–7 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Medžio parazitas (kelmų puvinys, medienos baltasis puvinys) ir saprotrofas ant negyvų kelmų ir šaknų, kartais ant žemės šalia šaknų. Plinta juodais rizomorfiniais siūlais („bato raištiais“) po žieve ir dirvožemyje; micelis gali rodyti bioliuminescenciją (švytinti mediena). Puola daugiausia egles, rečiau kėnius, pušis ir bukus; labai patogeniškas daugeliui spygliuočių.

Paplitimas. Šiaurės pusrutulis: Šiaurės Amerika, Europa, Japonija. Labai dažnas Vidurio Europoje; Lenkijoje dažniausia kelmabudžių rūšis, ypač eglynuose ant rūgščių dirvožemių. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Ruduo; tiksslūs mėnesiai – duomenų nėra.

Su kuo galima supainioti?

• Armillaria mellea (paprastasis kelmutis) — Auga ant negyvų lapuočių medžių, kepurėlė su labai smulkiais plaušeliais, kartais visiškai plika. Grybautojo požiūriu visos kelmabudės yra traktuojamos panašiai.
• Armillaria tabescens (bežiedė kelmabudė) — Ant koto nėra žiedo; retas Lenkijoje.
• Pholiota limonella — Gali būti supainiotas su juo, jei nėra micelio vėduoklių; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje tamsiarudė kelmutė, kaip ir kitos šios genties rūšys, liaudyje vadinama kelmučiu – šis vardas kilo tiesiogiai nuo medžių kelmų, ant kurių šie grybai dygsta tankiomis kupetomis.
• Ši rūšis yra itin dažna Lietuvos spygliuočių miškuose, tačiau šalies miškininkystėje ji laikoma pavojingu parazitu, pažeidžiančiu eglių šaknų sistemas ir sukeliančiu medžių džiūvimą.