Auricularia auricula-judae

Aprašymas

Juodasis ausūnas yra želatinis, rudas grybas, ausies arba taurelės formos, paprastai 2-10 cm skersmens. Viršutinė pusė matinė, smulkiai pūkuota, rausvai ruda su violetiniu atspalviu, apatinė pusė lygesnė ir šviesesnė, dažnai su gyslomis. Drėgnomis sąlygomis jis tamprus ir peršviečiamas, sausros metu kietėja ir tamsėja, tačiau po lietaus atsigauna.

Jis auga ant negyvų ir nusilpniusių lapuočių medžių šakų, dažniausiai ant šeivamedžio, ištisus metus, ypač rudenį, dažnai kupetomis. Jis yra dažnas Lenkijoje ir nėra saugomas.

Nuo raukšlėtojo ausūno (Auricularia mesenterica) jis skiriasi pastarojo plaukuotu, zonuotu viršutiniu paviršiumi. Europoje jis mažai vertinamas dėl prėsko skonio, tačiau giminingos rūšys naudojamos Azijos virtuvėje. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Vaisiakūnis 2-10 cm (kai kuriuose aprašymuose nurodoma iki 9 cm) skersmens ir iki 3 mm storio, ausies, taurelės arba taurės formos, iš pradžių taurės formos, vėliau disko formos, užsilenkęs ir sugyslotas-subrūčiuotas; prisitvirtinęs šonu arba labai trumpu koteliu. Viršutinis paviršius matinis, smulkiai zumbinis arba apšerkšnijęs (smulkūs pilki plaukeliai 100-150 µm), rausvai rudas su violetiniu atspalviu, su amžiumi tamsėjantis. Drėgnu oru želatinis ir peršviečiamas; sausros metu kietas, kamštinis arba raginis, tamsus (nuo juodai rudo iki juodai pilko), o po lietaus vėl tampa želatinis. Pasitaiko visiškai baltų formų (buvusi A. lactea).

Himenoforas (kepurės apačia)

Himenis yra apatinėje vaisiakūnio pusėje: lygus arba raukšlėtas, rausvai rudas iki pilkai rudo, blizgus, kartais su „gyslomis“; brandžių egzempliorių balsvas nuo sporų. Lakštelių ar vamzdelių nėra.

Kotas

Koto nėra arba kotas labai trumpas; vaisiakūnis šonu prisitvirtinęs prie substrato.

Minkštimas

Plonas, želatinis-tamprus, bekvapis, švelnus, prėskas skonio; išdžiūvęs kietas ir trapus. (Nevalgykite neatpažintų grybų minkštimo.)

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas, neamiloidinis. Sporos verpstiškos-dešrelės formos (alantoidinės), dydis 15-23 × 5-7 µm (aprašymuose pateikiami skirtingi intervalai). Jis išmeta iki kelių šimtų tūkstančių sporų per valandą, net ir išdžiūvęs.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas ant negyvos medienos arba silpnas gyvos medienos parazitas, sukeliantis baltąjį puvinį. Auga ant lapuočių medžių ir krūmų šakų bei kamienų, dažniausiai ant šeivamedžio, taip pat ant klevų, bukų, uosių, alksnių, ožkabarymių; išimtinais atvejais ant spygliuočių. Aptinkamas miškuose, krūmynuose, parkuose, soduose ir pakelėse; pavieniui arba grupėmis ir kupetomis, ypač užsitęsus drėgnoms sąlygoms.

Paplitimas. Anksčiau laikyta kosmopolitine; po genetinės revizijos tik Europa (kitos rūšys aptinkamos už Europos ribų; duomenys skiriasi). Dažnas Lenkijoje. Teisiškai Lenkijoje nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Ištisus metus, dažniausiai rudenį; taip pat švelniomis žiemos dienomis, nuo vėlyvo pavasario ant kelmų ir kamienų.

Su kuo galima supainioti?

• Auricularia mesenterica (raukšlėtasis ausūnas) — Viršutinis paviršius plaukuotas ir zonuotas.
• Auricularia cerrina — Europinė, neseniai aprašyta iš ąžuolo (Čekija); vaisiakūniai tamsiai pilki iki beveik juodų.
• Auricularia heimuer (Azija), Auricularia angiospermarum (Amerika) — Labai panašūs; mikroskopiniai skirtumai: trumpesnės bazidės ir sporos (11-13 × 4-5 µm; 13-15 × 4,8-5,5 µm).

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje krūminis ausiūnas nėra saugoma rūšis ir nėra įtrauktas į Raudonąją knygą – drėgnuoju sezonu jis natūraliai aptinkamas ant nudžiūvusių lapuočių medžių, ypač šeivamedžių.
• Mūsų šalies miškuose šis grybas išsiskiria tuo, kad gali būti pastebimas net vėlyvą rudenį ar atodrėkio metu žiemą, nes nebijo trumpalaikių lietuviškų šalnų ir gavęs drėgmės vėl atgyja.
• Lietuvoje dėl savo elastingos, drebučius primenančios konsistencijos krūminis ausiūnas kartais supainiojamas su kitais medieną ardančiais drebutiniais grybais, pavyzdžiui, lašapėdžiais, tačiau nuo jų skiriasi būdinga žmogaus ausies kaušelio forma.