Chalciporus piperatus

Aprašymas

Pipirinis baravykas yra mažas baravyko tipo grybas su oranžinai rudu, lygiu 2–5 cm kepurėliu, drėgnu oru gleivėtu. Po kepurėle jis turi rūdžių rudumo, kampuotas poras, o kotelio trama yra geltona. Labai aštrus, deginantis tramos skonis yra būdingas.

Jis auga vasarą ir rudenį spygliuočių ir mišriuose miškuose, dažnai po pušimis, eglėmis ir beržais, paprastai šalia raudonųjų musmirių. Lenkijoje jis yra gana dažnas.

Jį galima supainioti su Suillus genties baravykais, pvz., geltonuoju kazlėku, kuris yra didesnis ir nedegina liežuvio. Jis nėra apibūdinamas kaip stipriai nuodingas grybas, tačiau Lenkijoje jis priskiriamas nevalgomiems dėl savo aštraus skonio.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 2–5 cm, išimtinais atvejais iki 7 cm (aprašuose taip pat nurodoma 1.6–9 cm). Jaunas pusrutuliškas, vėliau kiek paplokščias. Luobelė lygi, oranžinai ruda (oranžiškai gelsva), drėgnu oru gleivėta, sausu oru blizganti; su amžiumi gali būti vagota ir sutrūkinėti.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai gana trumpi (3–10 mm), priaugtiniai arba šiek tiek nuaugtiniai kotu, rūdžių rudo atspalvio. Poros didelės, kampuotos, nelygiais kraštais (apie 0.5–2 mm), nuo gelsvų iki plytiniai rudų, vario spalvos; pažeistos patamsėja. Var. hypochryseus vamzdeliai ir poros yra geltoni.

Kotas

Aukštis 2–6 cm (aprašuose taip pat nurodoma 4–9.5 cm), storis 0.4–1 cm (aprašuose taip pat nurodoma 0.6–1.2 cm). Cilinidrinis, vienodo storio arba apačioje šiek tiek susiaurėjęs, pilnavernis, kartais išlinkęs. Spalva kaip kepurėlio arba šviesesnė; pamate geltona, su geltonu miceliu. Žiedo nėra.

Minkštimas

Kepurėlės ošėje kreminė, kotelyje nuo geltonos iki citrinos geltonumo, kartais su rausvu atspalviu, su amžiumi tampanti violetinė-ruda. Kvapas silpnas arba jo nėra. Skontas aštrus, deginantis (pipirinis) – rūšies požymis; jo ragauti nerekomenduojama.

Sporų atspaudas ir sporos

Spore powder ruda iki cinamono. Sporos lygios, verpstiškos. Dydis apytiksliai 7–12 × 3–5 µm (aprašuose nurodomi skirtingi diapazonai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos. Anksčiau laikytas mikoriziniu, tačiau tai nebuvo patvirtinta mikorizės sintezėje ar izotopiniuose tyrimuose; dabar įtariama, kad jis parazituoja raudonosios musmirės (Amanita muscaria), su kuria dažniausiai auga, mikorizę. Susijęs su spygliuočių ir mišriais miškais (kadagiais, kėniais, eglėmis, pušimis, beržais, bukais), dažnai smėlėtose dirvose. Vaisiakūnius gali pulti pelėsis Sepedonium chalcipori.

Paplitimas. Visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą; gana dažnas Centrinėje Europoje, įskaitant Lenkiją. Įvežtas, be kita ko, į Braziliją, Čilę ir Tasmaniją. Lenkijoje teisiškai nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Lenkijoje vasarą ir rudenį; Europoje nuo rugpjūčio iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Suillus variegatus (geltonasis kazlėkas) — Akivaizdžiai didesnis, be deginančio skonio.
• Suillus bovinus (tamprusis kazlėkas) – kartais painiojamas — Detalūs skirtumai – duomenų nėra.
• Boletinus cavipes (tuščiaviduris baravykas) — Kotas tuščiaviduris, žiedas nykstantis; skonis šiek tiek kartus, ne toks deginantis.
• Chalciporus rubinus — Poros raudonos, kotas apaugęs raudonais taškeliais.
• Chalciporus piperatoides, Chalciporus rubinellus — Šiaurės Amerikos rūšys: pirmoji pažeista pamėlynuoja ir yra mažiau pipirinė, antroji pasižymi ryškesnėmis spalvomis ir visiškai raudonais vamzdeliais.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje pipirinis baravykūnas yra plačiai paplitęs bei dažnas grybas, dažniausiai aptinkamas smėlėtuose pušynuose ir mišriuose miškuose.
• Lietuvos miškuose grybautojai šį grybą neretai supainioja su smulkiais kazlėkais ar kitais nedideliais baravykiniais grybais.
• Lietuvos gamtoje pipirinis baravykūnas pasižymi pastebima savybe itin dažnai dygti tose pačiose vietose greta paprastųjų musmirių.