Craterellus tubaeformis

Aprašymas

Raukšlėtasis trimitėlis yra nedidelis grybas, kurio kepurėlė yra 2–6 cm skersmens, geltonai ruda iki pilkai rudos, giliai įdubusi kaip piltuvėlis arba trimitas, su banguotu kraštu. Vietoj lakštelių jis turi retas, storas, šakotas klostes, nuo pilkšvos iki geltonai pilkos, kurios nusileidžia ant tuščiavidurio, ochriniai geltono kotelio.

Jis auga vėlų rudenį, iki pirmojo šalnų, paprastai didelėmis grupėmis, drėgnose, samanotose miško vietose, dažniausiai po eglėmis ir kėniais, taip pat kalnuose. Lenkijoje jis yra gana dažnas, nors renkamas retai.

Tai, kuo jis skiriasi nuo kitų piltuvėlio formos grybų, yra tikrųjų lakštelių trūkumas, tuščiaviduris kotelis ir mažas dydis. Rinkite tik tuos egzempliorius, dėl kurių rūšies esate visiškai tikri.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 2–6 cm (aprašuose taip pat nurodoma 1–4 cm), trimito formos ir giliai įdubęs, su plona mėsiste ir stipriai banguotu kraštu; senatvėje jis dažnai atsiveria į tuščiavidurį kotelį. Spalva nuo geltonai rudos iki pilkai rudos; paviršius vaškuitas.

Himenoforas (kepurės apačia)

Klosterės (raukšlės) aiškiai nuaugtinės palei kotelį; siauros, storos, retos, šakotos, su gausiomis skersinėmis jungtimis (anastomozėmis). Jaunos gali būti geltonos, vėliau geltonai pilkos arba balsvai pilkos; šviesesnės už kepurėlę.

Kotas

Aukštis 4–8 cm (aprašuose taip pat nurodoma 2–12 cm), storis 0,4–1 cm, netaisyklingai cilindriškas, plokščias ir raukšlėtas, viduje aiškiai tuščiaviduris. Ochriniai geltonas apačioje, pilkšvas viršuje. Žiedo nėra.

Minkštimas

Geltonai pilka, plona. Kvapas vos pastebimas, dažnai žemiškas-pelėsinis. Skonis apibūdinamas kaip švelnus arba, žalios mėsos atveju, išskirtinis, dūminis-pipirinis. Negaraukite nežinomų ar įtartinų grybų.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas kreminės geltonos arba šviesiai oranžinės-rožinės (aprašai skiriasi); sporos neamiloidinės, lygios, beveik bespalvės, 9–12 × 5–10 µm dydžio; kartais apibūdinamos kaip rutuliškos, nors matmenys labiau rodo elipsės formą.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas (ektomikoriza), todėl jį sunku kultivuoti. Auga ant žemės, paprastai didelėmis grupėmis, drėgnose, samnotose vietose tarp gerai supuvusių medienos liekanų. Lenkijoje dažniausiai kalnų miškuose po eglėmis ir kėniais, ant rūgščių dirvožemių, bet taip pat ant dirvožemių, kuriuose yra kalkių. Šiaurės Amerikoje vakarinė populiacija sudaro mikorizę su vakarine cūga (Tsuga heterophylla) ir Didglasiu (Pseudotsuga menziesii). Jį galima rasti šalia balsvojo dyglabudės (Hydnum repandum).

Paplitimas. Europa, Šiaurės ir Centrinė Amerika, Azija (įskaitant Himalajus), Australija, pagal kai kuriuos aprašymus taip pat radavietė Antarktidoje; Lenkijoje gana dažnas. Lenkijoje teisiškai nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Vėlyvas ruduo, iki pirmųjų šalnų (Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose nuo lapkričio iki sausio); tikslūs mėnesiai Lenkijai – duomenų nėra.

Su kuo galima supainioti?

• Craterellus lutescens (lenkiškai: lejkowiec brzoskwiniowonny) — Kotelis aukso geltonumo, klosterės pilkšvai baltos ir prastai išsivysčiusios; pagal kai kuriuos aprašymus auga tik labai drėgnose vietose.
• Cantharellus cinereus (lenkiškai: pieprznik szary) — Kotelis ir kepurėlė juosvai rudi, klosterės su melsvu apnašu.
• Craterellus undulatus (lenkiškai: lejkowiec pełnotrzonowy; supainiotas su senais raukšlėtojo trimitėlio egzemplioriais) — Retas; derlinguose dirvožemiuose po ąžuolais ir lazdynais, dažnai tankiais kuokštais; kotelis pilkai rudas, kepurėlė melsvai pilka su garbanotu kraštu.
• Cantharellus cibarius (lenkiškai: pieprznik jadalny; voveraitė) — Didesnis, visiškai geltonas, su silpnesniu, vaisiškesniu skoniu.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje piltuvėlinė voveraitė dėl būdingos formos liaudyje neretai vadinama tiesiog trimitėliu.
• Šie grybai Lietuvos spygliuočių miškuose dygsta labai vėlai rudenį ir drėgnose samanose lengvai ištveria net pirmąsias šalnas.
• Nors mūsų šalyje piltuvėlinė voveraitė auga didelėmis kolonijomis, dėl pilkšvai rusvos spalvos ji puikiai susilieja su miško paklote ir dažnai lieka nepastebėta.