Echinoderma asperum

Aprašymas

Smailiažvynė žvynabudėlė yra vidutinio dydžio lakštelinis grybas su ruda 5–12 cm pločio kepurėle, apaugusia tamsiomis, smailėjančiomis, atsikaišiojančiomis žvyneliais, kurie senesniuose egzemplioriuose nutrupa. Lakšteliai nuo baltų iki kreminių, tankūs, o ant kotelio yra platus, nusviręs sijonas. Žemiau sijono kotelis rusvas ir plaušuotai žvynuotas. Grybas pasižymi nemaloniu, aštriu kvapu.

Auga nuo rugpjūčio iki spalio mėnesio lapuočių ir spygliuočių miškuose, parkuose, soduose bei ant medžio skiedrų, pirmenybę teikdamas ūksmingoms ir drėgnoms vietoms. Dažnai auga po vieną arba nedidelėmis grupėmis.

Galima supainioti su kitais skėtinių ir skydabudžių grupės grybais bei kai kuriomis musmirėmis. Neskinkite jo vien remdamiesi kepurėle išvaizda: patikrinkite, ar kotelio pagrinde yra makštis, o jei kyla abejonių, palikite grybą miške.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 5–12 cm (aprašuose taip pat nurodomos reikšmės iki 10 cm); jauno grybo kiaušiniškas arba varpelio formos iki iškilaus, vėliau plokščiai išsiskleidęs, senesnių egzempliorių centre įdubęs, mėsingas. Spalva nuo rudos iki raudonai rudos, centre tamsesnė. Paviršius apaugęs juodai rudais, smailiais, stačiais žvyneliais (piramidiniais) šviesesniame fone; senesniuose vaisiakūniuose žvyneliai nutrupa.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, laisvi, balti iki kreminių, galuose šakojasi (polinkis šakotis).

Kotas

Aukštis 4–8 cm (aprašuose taip pat nurodoma apie 10 cm), storis 0,7–1,5 cm; cilindriškas, pamate gumboviškai išplatėjęs, kietas, iš pradžių pilnaviduris, vėliau tuščiaviduris. Žemiau sijono rudas, plaušuotas iki žvynuoto (retimi rudi žvyneliai). Sijonas platus, plėvinis arba vatos pavidalo, subrendusiuose egzemplioriuose nusviręs ir karbuotas, viršuje balkšvas, apačioje rusvas; kartais priaugęs prie kepurėlės krašto.

Minkštimas

Balkšva, kepurėlėje minkšta, kote gana plaušuota. Kvapas aštrus, nemlonaus, „aštrus“ (palygintas su paprastuoju gegužpūdžiu Scleroderma citrinum, taip pat su guma ar žeme); skonis rūgštus. Skonio ragauti negalima.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos ilgos elipsinės, lygios, silpnai amiloidinės, 6,5–11 × 2–3,5 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sapratafas. Auga spygliuočių ir lapuočių miškuose, parkuose, krūmynuose ir soduose, taip pat ant medžio skiedrų ir žievės mulčo; mėgsta ūksmingas ir drėgnesnes vietas.

Paplitimas. Paplitęs Šiaurės pusrutulyje (Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje); pietiniame – tik pietinėje Šiaurės Amerikos dalyje ir Australijoje (taip pat pranešama iš Naujosios Zelandijos ir Japonijos). Europoje – nuo dažnos iki retų rūšių. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo rugpjūčio iki spalio.

Su kuo galima supainioti?

• Echinoderma echinaceum — Panašiausias; mažesnis, kotas po sijonu apaugęs aštriais žvyneliais.
• Echinoderma calcicola — Karpelės kepurėlės fondo spalvos, lakšteliai nešakoti ir retesni.
• Echinoderma hystrix — Retas, tamsesnis, su tamsiais lakštelių kraštais.
• Macrolepiota procera (skėtinė žvynabudė) — Kartais su juo painiojamas; skėtinė žvynabudė yra daug didesnė ir turi kotą su gyvatės raštu. Kiti skirtumai – duomenų nėra.
• Amanita genties rūšys — Kyla rizikas supainioti su musmirėmis, tarp kurių yra mirtinai nuodingų rūšių; musmirės kotelio pagrinde turi makštį, o smailiažvynė žvynabudėlė jos neturi.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šiurkščioji žvynabudėlė yra apyretis grybas, dažniausiai aptinkamas pavieniuose derlinguose, drėgnuose lapuočių bei mišriuose miškuose ir senuose parkuose.
• Lietuvos miškuose ši rūšis kartais supainiojama su kitomis žvynabudėmis, tačiau nuo jų lengvai atskiriama pagal aštrų, nemalonų kvapą bei smulkesnę, dygiais žvyneliais padengtą kepurėlę.