Gomphus clavatus

Aprašymas

Gomphus clavatus yra didelis, kuokšto ar vėduoklės formos grybas, susitelkęs į grupes, su plokščia viršūne, kuri laikui bėgant tampa įdubusi. Jaunystėje jis būna alyvinis ar violetinis, vėliau veda į rudus iki ochros ir oranžinai rudus atspalvius, o senų egzempliorių kraštas tampa nelygus, suplyšęs. Vietoj lakštelių apatinėje jo pusėje yra storos, šakotos klostės ir briaunos violetiniais atspalviais, nusileidžiančios ant trumpo, neryškaus kotelio. Trama minkšta, balsva ir švelnaus skonio.

Jis auga drėgnuose, ūksminguose eglynuose ir eglų bei kėnių miškuose, rečiau bukuose ir mišriuose miškuose, paklotėje, dažnai kalkinguose dirvožemiuose, nuo vasaros iki rudens. Vaisiakūnius lengva nepastebėti, nes jų spalvos susilieja su žeme. Lenkijoje jis yra retas ir jam gresia išnykimas.

Jį galima atskirti nuo kitų piltuvėlio formos grybų iš lygios, be žvynelių kepurėlės ir violetinės, klostėtos apatinės pusės vietoj lakštelių ar vamzdelių. Tai dalinai saugoma rūšis, todėl prieš renkant patikrinkite galiojančias taisykles; jei nesate tikri dėl rūšies, neskinkite ir nevalgykite jos.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Vaisiakūnis 4–10 cm aukščio (pagal kai kurius aprašymus iki 17–20 cm) ir iki 6 cm pločio (pagal kai kurius iki 15 cm). Jaunystėje jis yra kuokšto formos su plokščia, nupjauta viršūne, kuri su amžiumi tampa įdubusi; senesni gali būti piltuvėlio arba vėduoklės formos, su banguotu kraštu, dažnai susidedantys iš kelių kepurėlių, augančių iš bendro pagrindo. Paviršius lygus arba šiek tiek raukšlėtas, centre veltiniškas iš rudų hifų. Jauno vaisiakūnio spalva yra alyvinė iki violetinės, vėliau oranžinai ruda, ochros ruda ir balsva; senų egzempliorių kraštas gali būti karpytas.

Himenoforas (kepurės apačia)

Jokių lakštelių ar vamzdelių: himenoforą sudaro storos, netaisyklingai šakotos briaunos ir klostės, sujungtos į tinklą ir nusileidžiančios kotu. Spalva nuo violetinės iki rudos, paviršius raukšlėtas, vietomis duobėtas.

Kotas

Neryškus, susiliejantis su kepurėle; vientisas, pagal kai kurius aprašymus 0,8–3 cm pločio ir 1–10 cm aukščio, smulkiai plaukuotas, link pagrindo palaipsniui šiurkštėjantis. Dažnai pagrinde suaugęs su kitais vaisiakūniais. Jokio žiedo. Pažeistas gali paruduoti.

Minkštimas

Minkštas; drėgnas jis yra ochros geltonumo ir vandeningai gyslotas (marmurinis), sausas tolygiai balsvas, pagal kai kurius aprašymus balti-rožiniai iki alyvinių arba cinamono-gelsvų. Storas po kepurėlės centru, plonesnis link kraštų, trapus, bet subtilesnis nei voveraitės. Kvapas silpnas, skonis švelnus arba šiek tiek kartokas; senuose vaisiakūniuose tampa kartus.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas tamsiai geltonas iki oranžinai geltono. Sporos elipsiškos, karpotos arba raukšlėtos, su aliejaus lašeliais, 9–14 × 4–7,5 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi diapazonai); neamiloidinės.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos mikorizinis grybas, dažniausiai su eglėmis; taip pat pranešama apie sidabrinius kėnius ir kitus kėnius, dygiasias egles, pušis, cūgas ir, Europoje, paprastąjį buką. Auga pavieniui, telkiniuose arba kartais ratais, drėgnose, ūksmingose vietose su storu paklotės arba pūvančios medienos sluoksniu; pirmenybę teikia kalkingiems dirvožemiams ir didesniam aukščiui virš jūros lygio (virš maždaug 600 m v.j.l.).

Paplitimas. Šiaurės Amerika, Europa ir Azija (įskaitant Japoniją, Kiniją, Nepalą). Lenkijoje jis yra retas, augantis eglynuose ir kėnių miškuose, rečiau bukuose ir mišriuose miškuose su eglėmis; iki 2020 metų mokslinėje literatūroje buvo pranešta apie 49 radavietes. Kritiškai nykstanti rūšis (Raudonosios knygos E kategorija), saugoma dalinai Lenkijoje (Dz.U. 2014 m. poz. 1408). Europoje ji figūruoja mažiausiai 17 šalių nacionaliniuose raudoniesiems sąrašuose, o Britų salose ji laikoma išnykusia. Grėsmės yra buveinių nykimas ir dirvožemio eutrofikacija.

Vaisiakūnių formavimasis. Vasarą–rudens (Šiaurės Amerikoje liepos–spalio mėn., vakarų pakrantėje spalio–gruodžio mėn.).

Su kuo galima supainioti?

• Turbinellus floccosus ir Turbinellus kauffmanii — Panaši piltuvėlio forma, tačiau kepurėlė apaugusi žvyneliais, o himenoforas neturi violetinių atspalvių.
• Gomphus crassipes — Makroskopiškai labai panašus; patikimai atskiriamas tik mikroskopu – sporos dažniausiai ilgesnės (apie 11–17 × 5,5–7 µm) ir smulkiau raukšlėtos. Aptinkamas Ispanijoje ir Šiaurės Afrikoje.
• Gomphus ludovicianus — Makroskopiškai labai panašus; Šiaurės Amerikos rūšis.
• Pseudocraterellus pseudoclavatus — Panašus savo išvaizda; auga po spygliuočiais Šiaurės Amerikoje, skiriasi mikroskopiniais požymiais ir reakcija į KOH.
• Polyozellus multiplex — Turi kitokias sporas ir tamsesnę, melsvą vaisiakūnių spalvą.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje paprastoji bukasnapė yra itin reta grybų rūšis, oficialiai įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą ir griežtai saugoma valstybės.
• Šalyje šie grybai aptinkami tik senose, drėgnose spygliuočių, ypač eglynų, buveinėse su kalkingu dirvožemiu.
• Dėl netaisyklingos formos bei violetinio atspalvio klosčių Lietuvos miškuose bukasnapė kartais iš tolo supainiojama su neįprastos spalvos voveraitėmis ar tam tikrais šakočiais.