Gyroporus castaneus

Aprašymas

Smiltyninis šilbaravykis yra nedidelis porėtas grybas su rūdžių arba kaštoninės rudos spalvos kepurėle (3–10 cm), jauni egzemplioriai zomšiniai, o sausu oru suskeldėję į mažus plotelius. Apačioje ji turi smulkius, baltus vamzdelius ir poras, kurios su amžiumi pagelsta, tačiau perpjautos nemėlynuoja. Kotas raudonai rudas, o pjūvyje viduje paprastai yra tuščiavidurės kameros.

Auga nuo liepos iki spalio, paprastai po vieną arba nedidelėmis grupėmis, po ąžuolais lapuočių miškuose ant smėlėtų, rūgščių dirvožemių. Lenkijoje jis retas ir įrašytas į grybų Raudonąją knygą (statusas R), todėl geriausia jį rinkti saikingai, paliekant mažesnius egzempliorius.

Senesnėje literatūroje ji buvo vertinama atsargiau, o panaši rūšis G. ammophilus laikoma nuodinga. Rinkite tik tuos egzempliorius, kuriuos pažįstate su visišku užtikrintumu.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 3–10 cm. Jauni iškilvūs, subrendę plokšti arba papuslapiui panašūs. Spalva nuo šviesios iki rūdiškai rusvos, kaštoninio rudumo, su amžiumi tamsėjanti. Luobelė iš pradžių zomšinė, vėliau plika; sausu oru suskeldėja į mažus plotelius.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai jauni – balti, vėliau gelsvi, perpjauti nemėlynuoja; laisvi nuo koto (nesuaugę). Poros smulkios, apskritos, baltos, vėliau geltonos; paspaustos šiek tiek patamsėja.

Kotas

Netaisyklingai cilindriškas, įvairiai išlenktas, kepurėlei būdingos spalvos (raudonai rudos), kartais viršuje šviesesnis. Paviršius plikas, sausas, gali skeldėti. Viduje iš pradžių standus, vėliau akytas, galiausiai tuščiaviduris arba su keliomis įvairaus dydžio kameromis. Jokio žiedo ir jokio tinklelio.

Minkštimas

Baltas, perpjautas nekeičia spalvos; jaunas – tvirtas ir kietas, senesnių egzempliorių – trapus. Skonis neypatingas, kvapas neryškus.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas šviesiai geltonas (šiaudų spalvos). Sporos kiaušiniškos, lygios, beveik bespalvės; dydis 7–10 × 4–6 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas (ektomikoriza), daugiausia su ąžuolais (Quercus); Naujojoje Zelandijoje – su Leptospermum. Pirmenybę teikia smėlėtiems ir rūgštiems dirvožemiams, vengia kalkingų.

Paplitimas. Reta Lenkijoje; Lenkijos augalų ir grybų Raudonojoje knygoje (2006 m.) ji turi R statusą (reta, potencialiai nykstanti dėl riboto geografinio paplitimo ir mažų buveinių plotų). Lenkijoje rūšies apsaugai nėra taikoma. Paplitusi Europoje (taip pat Didžiojoje Britanijoje), rytinėje Šiaurės Amerikoje, Azijoje (Taivane) ir Naujojoje Zelandijoje; ji įrašyta į Austrijos, Čekijos, Vokietijos, Danijos, Norvegijos, Nyderlandų, Švedijos ir Suomijos bei kitų šalių raudonąsias knygas. Auga pavieniui arba nedidelėmis grupėmis lapuočių miškuose.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo liepos iki spalio.

Su kuo galima supainioti?

• Gyroporus ammophilus — Beveik identiška rūšis, laikoma nuodinga, kartais traktuojama kaip G. castaneus atmaina; kataloge ji nurodoma kaip G. castaneus sinonimas. Detalūs skirtumai – duomenų nėra.
• Gyroporus cyanescens (melsvėjantysis šilbaravykis) — Šviesi, šiaudų geltonumo kepurėlė ir intensyvus pamėlynavimas pažeidus; smiltyninio šilbaravykio kepurėlė ruda ir nemėlynuoja.
• Baravykai (Boletus, Xerocomus ir kt.) — Remiantis kai kuriais aprašymais, jos negalima supainioti su jokia kita baravykų genties grybų rūšimi; tikrųjų baravykų sporų atspaudas yra alyvinis rusvas, o vamzdeliai suaugę su kotu.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje kaštoninis baravykūnas yra labai reta grybų rūšis, oficialiai įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą ir saugoma visoje šalies teritorijoje.
• Mūsų šalyje šis grybas dažniausiai aptinkamas pietų bei pietryčių regionuose, kur auga po senais ąžuolais smėlingose, šiltose vietose.
• Lietuvos miškuose grybautojai jį kartais supainioja su aitriuoju baravykūnu ar jaunais tikraisiais baravykais, nors nuo jų skiriasi specifiniu tuščiaviduriu, ertmėtu kotu.