Hericium coralloides

Aprašymas

Koralinis ežiuolis yra baltas arba kreminis, labai šakotas grybas, panašus į koralą. Vaisiakūnis siekia keliolika ar net kelias dešimtis centimetrų, o nuo jo šakų kabo minkštų, plonų 1–2 cm ilgio spyglių kuokštai. Jaunas jis visiškai baltas, senstant tampa kreminis, vėliau gelsvai rudas ir trapus.

Auga ant negyvų, išvartytų ar nulūžusių lapuočių medžių kamienų, dažniausiai ant bukų, drėgnuose miškuose, paprastai vasarą ir rudenį. Lenkijoje yra retas ir jam gresia išnykimas, todėl jis yra iš dalies saugomas.

Jį galima atskirti nuo eglinio koralinio ežiuolio (auga ant kėnių, spygliai kuokštais šakų galuose) ir nuo ežiuolio kuodinio (spygliai ant nešakoto vaisiakūnio). Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite. Lenkijoje šios rūšies rinkimą riboja teisės aktai.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Tipiško kepurėlės nėra. Vaisiakūnis netaisyklingai ovalus, šakotas, skersmuo 4–40 cm (aprašymuose nurodomi skirtingi intervalai). Trumpas kotas šakojasi į šakeles, vyresnių egzempliorių storis iki 3 cm. Jaunų vaisiakūnių visiškai baltas, vyresnių kreminis, kreminis, vėliau gelsvai rudas; senos šakos ir spygliai trapūs.

Himenoforas (kepurės apačia)

Spygliai (adatos) 1–2 cm ilgio, minkšti ir ploni, kuokštais šakų galuose (kabantys); hymenoforas yra ant spyglių. Spalva balta iki kreminės.

Kotas

Trumpas, greitai šakojasi; šakos baigiasi spyglių kuokštais. Žiedo ir makšties nėra.

Minkštimas

Baltas, trapus, pjaunant nekeičia spalvos. Kvapas ir skonis silpni.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuosėdos baltos. Sporos amiloidinės, apvaliai elipsės formos, hialininės, smulkiai karpotu paviršiumi, dydis 3–5 × 3–4 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas ant negyvos lapuočių medžių medienos. Daugiausia ant bukų, rečiau ant karpotųjų beržų ir drebulių. Auga ant negyvų, išvartytų ar nulūžusių kamienų; teikia pirmenybę drėgnoms augavietėms.

Paplitimas. Radavietės visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Lenkijoje visoje šalyje, daugiausia pietuose ir šiaurėje, bukynų paplitimo ribose; iki 2020 m. apie 300 radaviečių. Raudonoji knyga 2006: V (pažeidžiama). 1983–2014 m. griežtai saugomas, nuo 2014 m. iš dalies saugomas (Dz.U. 2014 poz. 1408). Nykstančių rūšių sąrašuose, be kita ko, Belgijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Danijoje, Anglijoje, Lietuvoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Švedijoje ir Suomijoje.

Vaisiakūnių formavimasis. Šiaurės Amerikoje nuo liepos iki spalio (rytinė dalis) ir nuo lapkričio iki kovo (vakarinė dalis). Lenkijai duomenų nėra.

Su kuo galima supainioti?

• Hericium alpestre (eglinis koralinis ežiuolis) — Auga tik ant kėnių; išilgai šakų adatų nėra, spygliai susitelkę kuokštais galuose, kabantys, ilgesni nei koraliniame ežiuolyje ir aštriomis viršūnėmis.
• Hericium erinaceus (ežiuolis kuodinis) — Vaisiakūnis taip pat padengtas kabančiais spygliais, bet nešakotas.
• Hericium abietis — Minimas kaip panašus; išsamių skirtumų – duomenų nėra.
• Hericium flagellum (eglinis koralinis ežiuolis) — Atsargiai: panaši saugoma rūšis (Lenkijoje iš dalies saugoma), neįtraukta į Atlasą. Šakotas baltas vaisiakūnis su spygliais, kabančiais nuo šakų galų, labai panašus į koralinį ežiuolį; auga ant negyvų kėnių kamienų ir kelmų. Nerinkite.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje koralinis ežiuolis (Hericium coralloides) yra retas grybas, įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą, todėl jį saugoti reikia, o ne skinti.
• Lietuvoje šis grybas auga ant negyvų, nuvirtusių ar nulūžusių lapuočių kamienų drėgnuose miškuose. Jo radimvietės dažniausiai yra sengirės ir seni natūralūs miškai, todėl grybas laikomas senų, mažai paliestų miškų rodikliu.
• Kitaip nei panašus eglinis ežiuolis, kuris auga ant spygliuočių, koralinis ežiuolis Lietuvoje renkasi lapuočių medieną. Tai padeda juos atskirti, bet ir abu yra reti bei saugotini.