Hericium erinaceus

Aprašymas

Hericium erinaceus yra didelė, rutuliška arba pagalvėlės formos, balta ar kreminė masė, padengta tankiais, kabančiais kelių centimetrų ilgio dygliais. Ji primena barzdą arba liūto karčius. Ji dažniausiai būna 8–20 cm, bet gali užaugti iki 30 cm. Seni ekzemplioriai geltonuoja ir rudėja.

Ji auga rudenį ant senų lapuočių medžių kamienų, dažniausiai bukų ir ąžuolų, paprastai žaizdose arba ant negyvos medienos, iki kelių metrų aukštyje. Lenkijoje ji yra labai reta (statusas E – nykstanti) ir griežtai saugoma, todėl jos negalima skinti. Kitaip galima ją įsigyti iš auginimo.

Tai, kuo ji skiriasi nuo koralinės trapiabudės ir eglinės trapiabudės, yra tai, kad ji yra viena masė su dygliais, o ne šakotas krūmelis. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Nėra tipiškos kepurėlės. Vaisiakūnis rutuliškas arba pagalvėlės formos, kartais stogelio pavidalo, 8–20 cm, iki 30 cm (kai kurie aprašymai nurodo 5–40 cm). Jaunas baltas, vėliau balsvai kreminis, gelsvai mėlynas, galiausiai ochriškai rusvas. Prie medžio tvirtinasi šonu arba gumburinte dalimi, kuri senesnių egzempliorių medėja; nešakotas.

Himenoforas (kepurės apačia)

Tankūs, kabančios dygliai (spygliukai) 2–6 cm ilgio (kai kurie aprašymai nurodo 1–5 cm ar daugiau), pamate 1,5–2 mm storio; jauni balsvai geltoni, vėliau kreminiai, sendami nuo geltonai oranžinės iki pilkšvai rusvos.

Kotas

Nėra aiškaus koto; vaisiakūnis prie medžio tvirtinasi šonu arba gumburinte dalimi.

Minkštimas

Mėsinga, elastinga, tampri, šiek tiek pluoštinė, balta, kompaktiška. Skonis salstelėjęs, kvapas grybų (neskanaukite neatpažintų grybų mėsos).

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos amiloidinės, labai smulkiai taškuotos iki lygių ar smulkiai karpėtų, beveik rutuliškos iki trumpai elipsiškų. Dydis: 5–7 × 4–5 µm (aprašymai nurodo skirtingus intervalus).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas ant negyvos medienos arba silpnas vyresnių, nusilpusių medžių parazitas; gamtoje paprastai susijęs su medžio žaizda, sukelia baltąjį puvinį (suirusi mediena tampa akytė). Daugiausia bukas ir ąžuolas, taip pat obelis ir graikinis riešutas; Šiaurės Amerikoje klevas, uosis, ąžuolai. Gali derėti su pertraukomis apie 20 metų ant to paties negyvo medžio. Gerai pakelia šaltį ir šalnas.

Paplitimas. Šiaurės Amerika, Europa ir Azija. Reta Lenkijoje: iki 2021 m. 3 istorinės ir 55 šiuolaikinės radavietės. Raudonoji knyga 2006 m.: E (nykstanti). Lenkijoje nuo 1995 m. griežtai saugoma (Dz.U. 2014 m. poz. 1408). Grėsmingų rūšių sąrašuose taip pat, be kita ko, Austrijoje, Belgijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Danijoje, Anglijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Slovakijoje.

Vaisiakūnių formavimasis. Europoje daugiausia nuo rugpjūčio iki lapkričio; Lenkijoje tikslesnių duomenų nėra.

Su kuo galima supainioti?

• Hericium coralloides (koralinė trapiabudė) — Vaisiakūnis šakotas, dygliai kuokšteliais šakų galuose; ežiuolis kuodinis yra nešakotas, gumbuotas kamuolys su tankiais dygliais.
• Hericium alpestre (eglinė trapiabudė) — Auga ant kėnio; žymiai skiriasi vaisiakūnio forma ir dygliais.
• Hericium americanum (Šiaurės Amerika), Donkia pulcherrima, Radulomyces copelandii, Sarcodontia genties rūšys — Minimos kaip panašios; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis retas grybas oficialiai vadinamas ežiniu spygleniu – toks pavadinimas jam suteiktas dėl tankių, žemyn kabančių dyglių, primenančių ežio kailiuką.
• Mūsų šalies miškuose šį grybą galima lengvai supainioti su giminingu šakotuoju trapiadygliu, kuris yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir valstybės griežtai saugomas.
• Lietuvos gamtoje ežinis spyglenis aptinkamas tik ypatingai senose, natūraliose ąžuolų ir kitų brandžių lapuočių medžių giraitėse.