Lactarius rufus

Aprašymas

Lactarius rufus (rudasis piengrybis) kepurėlė 3–8 cm skersmens, sausa, matinė, vienodai plytelės raudonumo arba rausvai rudos spalvos, centre dažniausiai su mažu smailu gumburu. Lakšteliai tankūs, kreminiai iki ochros spalvos, kotu nuaugantys žemyn. Kotas cilindriškas, trapus, kepurėlės spalvos, bet šviesesnis, su amžiumi pasidaro tuščiaviduris. Pažeistas vaisiakūnis išskiria gausias, vandeningai baltas sultis, kurios po akimirkos burnoje graužia.

Auga spygliuočių miškuose ant rūgščių dirvožemių, dažniausiai po eglėmis ir pušimis, taip pat pelkių pakraščiuose, nuo vasaros iki rudens. Lenkijoje yra labai dažnas ir dažnai sudaro gausias grupes.

Nuo kitų rudų piengrybių skiriasi gumburu ant kepurėlės, sausa ir matine kepurėlė bei deginančiomis sultimis. Netinkamas vartoti maistui; jei nesate tikri dėl rūšies, nerenkite jo.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 3–8 cm (iki 10 cm); jaunas – plačiai kūgiškas su užsilenkusiu kraštu, vėliau plokščiai išgaubtas, centre dažniausiai su mažu gumburu, galiausiai – lėkštumos formos. Kepurėlės paviršius sausas, matinis, lygus, nerievėtas. Spalva vienodai plytelės raudonumo, kaštoninė arba rausvai ruda.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, apie 5 mm pločio, kotu šiek tiek nuaugantys žemyn. Jaunų egzempliorių – gelsvi, vėliau – šviesiai kreminiai, senesnių – kūno ochros iki kepurėlės spalvos, bet šviesesni; dažnai su raudonomis dėmėmis. Senesnių egzempliorių pabarstyti balsvomis sporomis.

Kotas

Aukštis 3–12 cm, storis 8–18 mm, cilindriškas, trapus; jaunų egzempliorių – kempiniškas, su amžiumi tuščiaviduris. Spalva iš pradžių balsva, vėliau šviesiai rausvai ruda, kepurėlės atspalvio, bet šviesesnė. Žiedo nėra.

Minkštimas

Gana plona, balsva iki rausvai rudos spalvos. Džiūva skleidžia stiprų aštrų kvapą. Sultys gausios, skystos, vandeningai baltos; iš pradžių atrodo švelnios, bet maždaug po minutės tampa labai deginančios ir aitrios. Nekvėpinkite minkštimo ar sulčių.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas balsvas iki kreminio baltumo, su lengvu lašišos atspalviu. Sporos ovalios, 8–10 × 6–7.5 µm (aprašymai gali skirtis), paviršius padengtas smulkčiomis karpėlėmis, sujungtomis plonomis jungtimis į nepilną tinklelį.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausžeminis mikorizinis grybas. Auga ant rūgščių dirvožemių spygliuočių miškuose, taip pat pelkių ir durpynų pakraščiuose, beveik išimtinai po eglėmis ir pušimis, labai retai po beržais. Kartais jį parazituoja grybas Hypomyces lateritius, kuris sukelia pelėjimą ir sumenkusį lakštelių vystymąsi bei minkštimo kietėjimą.

Paplitimas. Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų zona (Eurazija, Šiaurės Amerika); Pietų pusrutulyje nurodomas iš Afrikos ir Naujosios Zelandijos. Dažnas Vidurio Europoje, retas tik ant karbonatingo pagrindo. Labai dažnas Lenkijoje. Lenkijoje teisiškai nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo vėlyvo pavasario iki vėlyvo rudens; Lenkijoje dažniausiai nuo vasaros iki rudens.

Su kuo galima supainioti?

• Lactarius hysginus (rausvarudis piengrybis) — Labiausiai panašus, tačiau kepurėlės paviršius riebus.
• Lactarius camphoratus (kamparinis piengrybis) — Kvepia cikorija arba „Maggi“ prieskoniais, o sultys skonio švelnaus.
• Kiti rudakepuriai piengrybiai — Rudasis piengrybis lengviausiai atpažįstamas iš smailaus gumburo kepurėlės centre, deginančių sulčių ir masinio augimo po spygliuočiais.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje paprastasis piengrybis yra vienas labiausiai paplitusių grybų, itin dažnai sutinkamas Dzūkijos smėlėtuose šiluose ir drėgnuose durpynų pakraščiuose.
• Dėl savo gausumo ir plataus paplitimo visoje šalyje ši rūšis nėra saugoma ir nėra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
• Lietuvos spygliuočių miškuose mažiau patyrę grybautojai paprastąjį piengrybį neretai supainioja su išoriškai panašia tikrąja rudmėse ar kitomis piengrybių rūšimis.