Lactifluus piperatus

Aprašymas

Piengrybis grūzdas yra didelis, baltas arba kreminis grybas, kurio kepurėlė 6–20 cm skersmens, sausa ir lygi, su amžiumi piltuvėlio formos, su užsirietusiu kraštu. Apačioje yra labai tankūs, siauri, balti lakšteliai, kurie laikui bėgant tampa kreminiai. Kotas trumpas, cilindriškas, baltas ir kietas. Pjūvio metu vaisiakūnis išskiria gausias baltas sultis, kurių skonis labai aštrus, deginantis.

Auga nuo vasaros iki rudens, dažniausiai lapuočių miškuose, po bukais ir lazdynais, net ir sausu oru, kai kitų grybų trūksta. Lenkijoje ji yra dažna.

Ji lengviausiai supainiojama su piengrybiu paliepiu, kuris turi veltinio tipo zomšos kepurėlę ir retesnius lakštelius, bei su pūkuotąja ūmėde, kuri neišskiria sulčių. Lenkijoje ji laikoma nevalgoma, todėl jos nereikėtų rinkti maistui.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 6–20 cm; jaunuose egzemplioriuose plokščiai išgaubtas, su amžiumi piltuvėlio formos, su užsirietusiu kraštu ir įdubusiu centru. Paviršius sausas, lygus, matinis, sausose vietose gali sutrūkinėti. Spalva balta su lengvu kreminiu atspalviu; senesniuose egzemplioriuose pažeistos vietos tampa rusvos.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai labai tankūs, ploni, siauri, šakoti, trumpai nuaugtiniai kotu. Iš pradžių balti, su amžiumi tampantys kreminiais iki gelsvų.

Kotas

Aukštis 2–9 cm, storis 1–3 cm, cilindriškas, kartais smailėjantis į pagrindą, baltas, lygus, kietas ir pilnas; su amžiumi gali dalinai dėmėtas. Žiedo nėra.

Minkštimas

Balta, su amžiumi gelsva, kompaktiška, kieta ir trapi. Sultys išsiskiria gausiai, baltos, džiūnant tampančios geltonomis arba žaliomis (aprašymai skiriasi), geltonos su KOH; skonis labai aštrus ir deginantis. Nekragaukite minkštimo ar sulčių.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos trumpai elipsiškos iki beveik apskritų, amiloidinės, smulkiai karpotos, nesudarančios tinklo; dydis apie 4,5–9,5 × 5–8 µm (aprašymai pateikia skirtingus intervalus).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas su lapuočiais medžiais, ypač bukais ir lazdynais. Vaisiakūniai auga miško paklotėje, pavieniui arba išsklaidytomis grupėmis, net ir sausu oru. Kartais parazituojamas Hypomyces lactifluorum. Vaisiakūnius ėda voverės.

Paplitimas. Europa, šiaurės rytų Turkija (Juodosios jūros regionas), rytinė ir centrinė Šiaurės Amerika; įvežtas į Australiją ir Naująją Zelandiją. Dažnas Lenkijoje, nors ir mažiau nei L. vellereus; auga įvairiuose miškuose, dažniau lapuočių. Lenkijoje jis teisiškai nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Vasarą ir rudenį, kartais iki ankstyvos žiemos.

Su kuo galima supainioti?

• Lactifluus vellereus (piengrybis paliepis) — Didesnė, su veltinio tipo zomšos kepurėle, storesniu kotu ir retesniais lakšteliais; dažnai painiojama su piengrybiu grūzdu.
• Lactifluus glaucescens (melsvėjanti piengrybė) — Sultys ir pažeistos vietos po kurio laiko tampa melsvai žalsvos.
• Russula delica (pūkuotoji ūmėdė) — Neišskiria sulčių, turi trumpesnį kotą ir lakštelius su melsvai žalsvu atspalviu, priaugtus prie koto.
• Lactifluus deceptivus — Retesni lakšteliai, tvirtesnis kepurėlės kraštas ir mažiau aštrios sultys.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje pipirinis piengrybis yra plaĂąi paplitęs ir daųniausiai aptinkamas lapuoĂių bei mišriuose miškuose, ypaĂ po ąųuolais ir berųais.
• Mšsų šalies miškuose šis grybas neretai supainiojamas su panašiai atrodanĂiu aksominiu piengrybiu arba baltosiomis ŧmėdėmis, kurios neturi pieniškų sulĂių.
• Pipirinis piengrybis nėra saugomas ir nėra ĥrašytas ĥ Lietuvos raudonąją knygą, nes jo populiacija šalyje yra stabili bei gausi.