Lactifluus vellereus

Aprašymas

Lactifluus vellereus yra didelis, tvirtas, baltas grybas, kurio kepurėlė 10–25 cm skersmens, matinė, nuo baltos iki šviesiai ochros spalvos. Jauna kepurėlė yra sekliai iškili su užsirietusiu kraštu; senesnės kepurėlės įdubusios ir piltuvėlio formos. Lakšteliai reti, stori, balti, vėliau ochros geltonumo, nuauga trumpu, storu kotu. Perlaužtas minkštimas yra trapus ir išskiria gausiai baltų pieno sulčių, kurios lėtai pagelsta.

Auga nuo rugpjūčio iki lapkričio mėnesio, dažnai iki pirmųjų šalnų, ant žemės lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, dažniausiai po ąžuolais ir bukais. Paprastai auga grupėmis ir yra dažnas Lenkijoje.

Nuo piengrybio grūzdo (Lactifluus piperatus) jis skiriasi retesniais, storesniais lakšteliais, o nuo Lactifluus glaucescens – pieno sultimis, kurios nėra melsvai žalsvos. Gelsvagalvė ūmėdė (Russula delica) visai neišskiria pieno sulčių. Grybas nevalgomas, todėl būkite atsargūs, jei galite jį supainioti su kitais baltaisiais pienečiais ir ūmėdėmis.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 10–25 cm (aprašymuose nurodoma iki 30 cm). Jauna kepurėlė sekliai iškili su užsirietusiu kraštu, su amžiumi centre įdubusi, galiausiai piltuvėlio formos su aštriu kraštu. Tvirtas ir storamėsčiai. Paviršius matinis, baltas iki šviesiai ochros ar kreminio; kepurėlės viršuje yra storasieniai plaukeliai.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai gana reti, stori ir siauri, iš pradžių balti, vėliau ochros geltonumo, nuaugantys kotu (ypač vyresnių egzempliorių); gali turėti rudų taškelių nuo sudžiūvusių pieno sulčių.

Kotas

Cilindriškas, vientisas, trumpas ir storas, iki maždaug 6 cm aukščio, trumpesnis už vaisiakūnio plotį. Iš pradžių veltiniškas, vėliau lygus; tokios pat spalvos kaip kepurėlė. Žiedo nėra.

Minkštimas

Storas, tvirtas, pjaunamas kreminis gelsvas, trapus, netaisyklingo lūžio (sudarytas iš apvalių ląstelių, būdingų Russulaceae). Jis išskiria baltas pieno sultis, kurios iš pradžių teka gausiai ir ore lėtai pagelsta. Pieno sulčių skonis apibūdinamas kaip švelnus arba šiek tiek kartus, o patekus ant minkštimo – deginantis. Nemėginkite minkštimo ragauti.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas iki balkšvo. Sporos beveik sferiškos, 7,5–9,5 × 6,5–8,5 µm, o paviršius su smulkiais karpiais, sujungtais tinkleliu su didelėmis, neužskirtomis akimis.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas, augantis ant žemės lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, dažniausiai po ąžuolais ir bukais. Tai vienas iš dviejų dažniausiai po bukais aptinkamų pienaečių. Vaisiakūniai paprastai auga grupėmis.

Paplitimas. Europa, Šiaurės ir Centrinė Amerika bei Azija. Dažnas Lenkijoje, vietomis labai gausus. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo rugpjūčio iki lapkričio vidurio, kartais iki pirmųjų šalnų ir sniego.

Su kuo galima supainioti?

• Lactifluus piperatus (piengrybis grūzdas) — Lakšteliai ploni ir tankūs, pieno sultys baltos ir tik silpnai aštrios.
• Lactifluus glaucescens (lenkiškai: „mleczajowiec zieleniejący“) — Pieno sultys melsvai žalsvos.
• Russula delica (gelsvagalvė ūmėdė) — Nėra pieno sulčių.
• Lactifluus bertillonii — Labai panašus ir glaudžiai giminingas, bet su aštresnėmis pieno sultimis.
• Lactarius controversus (tuopinis pienė) — Giminingas tolimai; pagal aprašymus skiriasi rožinėmis dėmėmis viršutinėje kepurėlėje, kurių L. vellereus neturi.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas oficialiai vadinamas veltiniuoju piengrybiu būtent dėl savo veltinį primenančio, tankiais trumpais plaukeliais padengto kepurėlės paviršiaus.
• Lietuvos miškuose šis grybas kartais supainiojamas su baltąja palēpe, tačiau veltinysis piengrybis lengvai atpažįstamas iš perlaužus gausiai tekančių baltų sulčių.
• Ši grybų rūšis nėra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą ir šalyje nėra saugoma, nes Lietuvos mišriuose bei lapuočių miškuose auga gana dažnai.