Laetiporus sulphureus

Aprašymas

Geltonoji pintis auga ant medžių didelių, storų, pusapvalių arba vėduoklės formos kepurėlių pavidalu, dažnai persidengiančiomis grupelėmis, 10–40 cm skersmens. Ji ryškiai sieros geltonumo iki oranžinės spalvos, o apatinė pusė padengta labai mažomis geltonomis poromis. Ji neturi kotelio. Senesni vaisiakūniai blunka iki smėlio spalvos arba baltų ir tampa kieti bei trapūs.

Ji auga nuo balandžio iki spalio, dažniausiai pavasarį, daugiausia ant lapuočių medžių: ąžuolų, beržų, gluosnių ir vaismedžių, dažnai parkuose, soduose ir pakelėse. Ji yra dažna Lenkijoje. Ji ardo medieną ruduoju puviniu ir gali sukelti medžio mirtį.

Žalias jis yra nuodingas, o senesni yra nevalgomi net po virimo. Kai kuriems žmonėms, net tinkamai paruoštas, jis sukelia skrandžio sutrikimus, todėl pirmiausia išbandykite nedidelę porciją. Nerenkite egzempliorių nuo kukmedžių ir eukaliptų.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Paprastai be kotelio, storu minkštimu, prisitvirtinęs šonu prie medžio; skersmuo 10–40 cm (kai kuriuose aprašymuose nurodomos 5–60 cm kepurėlės, storis 4–12 cm). Vaisiakūniai dažnai persidengia kaip stogo čerpinės. Jauni gumbiški, vėliau vėduoklės formos, pusapvaliai arba netaisyklingi. Paviršius gumburotas, nelygus, spinduliu raukšlėtas, zomšos tekstūros, sieros geltonumo iki oranžinės spalvos (dažnai su rausvu atspalviu); su amžiumi blunka iki smėlio, balkšvos arba gelsvos spalvos. Kraštas netaisyklingas, banguotas, užsilenkęs į apačią, dažnai citrinos geltonumo.

Himenoforas (kepurės apačia)

Poriškas, neatsiskiriantis nuo minkštimo. Vamzdeliai trumpi (1,5–5 mm), sieros geltonumo. Poros labai mažos (3–5 viename milimetre), iš pradžių sieros geltonumo, vėliau ochros geltonumo. Taip pat aprašyti egzemplioriai su baltomis poromis.

Kotas

Nėra kotelio; vaisiakūnis auga tiesiai nuo medžio kamieno arba šakos.

Minkštimas

Baltos iki kreminės-geltonos spalvos; jaunų vaisiakūnių minkštas ir sultingas (pagal kai kuriuos aprašymus išskiria gelsvas, skaidras sultis), senesnių – sausas, trapus ir kietas. Kvapas grybo. Skonis malonus, šiek tiek rūgštus; žalių vaisiakūnių ragauti nereikėtų, nes jie yra nuodingi.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas šviesiai geltonas, greitai blunkantis iki baltos spalvos (kai kuriuose aprašymuose nurodomas baltas). Sporos bespalvės, lygios, kiaušiniškos, ovalios arba lašo formos, su aštriai smailiu pagrindu ir lašeliais viduje; matmenys 5–6,5 × 3,5–4,5 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Medžius apgyvendinantis grybas, sukeliantis rudąjį kubinį medienos puvinį, iš pradžių branduolio, po to – balanos. Remiantis kai kuriais aprašymais, tai pavojingas parazitas, puolantis ir sveikus medžius bei per kelerius metus sukeliantis jų mirtį; remiantis kitais – saprotrofas ir kartais silpnas parazitas. Daugiausia lapuočiai medžiai: ąžuolai, beržai, gluosniai, vaismedžiai, taip pat tuopos, robinijos ir bukai; ant spygliuočių labai retai. Viduržemio jūros regione ant saldžiavaisio ceratonijos (Ceratonia) ir eukalipto.

Paplitimas. Kosmopolitinė rūšis, visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą; gausiausia Šiaurės pusrutulyje. Dažna Lenkijoje, dažniau parkuose, pakelėse, soduose ir sodybose nei miškuose. Teisiškai saugoma nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Vaisiakūniai vienmečiai; nuo balandžio iki spalio, daugiausia pavasarį; remiantis kai kuriais aprašymais Europoje nuo balandžio iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Laetiporus persicinus — Minimas kaip rūšis, su kuria jį galima supainioti; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.
• Laetiporus huroniensis, L. gilbertsonii — Nepageidaujami reakcijos (vėmimas, karščiavimas) yra siejamos su supainiojimu su šiomis rūšimis; L. huroniensis auga ant kanadinės cūgos, L. gilbertsonii – ant eukalipto. Šiaurės Amerikos rūšys.
• Grifola frondosa — Minimas daugiausia dėl panašaus angliško pavadinimo (hen vs. chicken of the woods); išvaizda skiriasi: pilkai rudos, kupetos pavidalo kepurėlės su baltomis poromis.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje geltonpintė nėra įrašyta į Raudonąją knygą ir nėra teisiškai saugoma, nes mūsų šalyje yra gana dažna.
• Mūsų krašte šis grybas dažniausiai pastebimas senuose ąžuolynuose, istoriniuose dvarų parkuose bei pakelėse, kur įsikuria ant senų lapuočių medžių kamienų.
• Dėl savo ryškios sieros geltonumo spalvos Lietuvos gamtoje geltonpintė yra lengvai atpažįstama ir praktiškai neturi panašių vietinių medžių grybų rūšių, su kuriomis būtų galima ją supainioti.