Leccinum variicolor

Aprašymas

Kislusis raudonviršis turi kūgišką 6–12 cm pločio kepurėlę, sausą ir matinę, šiek tiek veltinišką ir drėgnu oru šiek tiek lipnią. Jo spalva kintama, nuo alyvuogių pilkumo iki tamsiai rudos. Apatinę pusę sudaro smulkios baltos arba kreminės poros, kurios pažeistos patamsėja. Plonas, balsvas kotas apaugęs tamsiai rudais arba juodais žvyneliais, o jo pagrindas gali būti žalsvas arba melsvai žalias. Perlaužta balta mėsa parausvėja, bet tik po gana ilgo laiko.

Auga po beržais, dažniausiai drėgnose vietose, ypač pelkėse, nuo liepos iki spalio. Lenkijoje nėra retas.

Jį lengviausia supainioti su Leccinum scabrum, kuris auga sausesnėse vietose ir turi šviesesnę kepurėlę, tik rudų atspalvių. Praktikoje šios dvi rūšys dažnai neskiriamos. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 6–12 cm; jaunų vaisiakūnių kūgiškas, senesnių – kūgiškas su suapvalėjusia viršūne. Paviršius lygus, matinis, sausas, šiek tiek veltiniškas, drėgnu oru šiek tiek lipnus. Spalva svyruoja nuo alyvinio pilkumo per pilką ir pilkai rudą iki tamsiai rudos.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai iki 25 mm ilgio, giliai įkirpti prie koto, balsvi iki kreminių. Poros beveik apvalios, smulkios, baltos arba kreminės; pažeistos patamsėja.

Kotas

Aukštis iki 18 cm, storis iki 3,5 cm; pilnaviduris, cilindriškas, plonas, dažnai išlenktas. Balsvas, apaugęs gausiais tamsiai rudais arba juodais žvyneliais (smulkiais žvynais). Kartais pagrinde žalsvas arba melsvai žalias.

Minkštimas

Balta iki balsvai kreminės, pagrinde gali būti balsvai žalia. Perlaužta parausvėja, bet tik po gana ilgo laiko. Skonis ir kvapas malonūs, švelnūs. Neklausykite mėsos skonio atpažinimo tikslais.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas rudas iki alyvinio-rudo. Sporos pailgos, 14–19 × 5–7 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos mikorizinis grybas, susijęs su beržais (Betula). Auga daugiausia drėgnose vietose, ypač pelkėse.

Paplitimas. Šiaurės Amerika, Europa ir Azija. Europoje paplitęs nuo Viduržemio jūros iki Islandijos ir Svalbardo, trūksta tik pietryčiuose. Lenkijoje nėra retas. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo liepos iki spalio.

Su kuo galima supainioti?

• Leccinum scabrum — Taip pat auga po beržais, bet sausesnėse vietose; kepurėlė šviesesnė, tik rudų atspalvių.
• Leccinum pseudoscabrum — Auga po skroblais ir lazdynais; perlaužta mėsa pasidaro pilkai violetinė.
• Leccinum duriusculum — Auga po tuopomis; kepurėlė pilkai ruda, perlaužta mėsa iš pradžių parausta, o po to pajuoduoja.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas vadinamas įvairiaspalviu paberžiu arba liaudiškai margąja lepše ir dažniausiai aptinkamas šalies aukštapelkėse bei drėgnuose beržynuose tarp kiminų.
• Lietuvos miškuose jis neretai supainiojamas su paprastuoju paberžiu, tačiau įvairiaspalvį paberžį padeda atpažinti melsvai žalsvas koto pagrindas bei savitas marmurinis kepurėlės raštas.
• Ši rūšis nėra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą ir šalyje nėra saugoma įstatymų, nes pelkėtose beržų kaimynystėse aptinkama gana dažnai.