Leccinum versipelle

Aprašymas

Juosvažvynis raudonviršis (Leccinum versipelle) turi plytos oranžinės arba oranžiai geltonos spalvos kepurėlę, 5-15 cm skersmens, pusiau rutulišką, šiek tiek pūkuotą, su membraninėmis odelės liekanomis pakraštyje. Apačioje yra vamzdeliai, balsvi iki pilkšvų. Liaunas kotas yra baltas arba šviesiai pilkas ir apaugęs mažais juodais žvyneliais, kas būdinga visai raudonviršių genčiai. Perpjovus minkštimas rožinis-pilkas-violetinis, o koto pamate žalsvai melsvas.

Jis auga nuo birželio iki spalio išskirtinai po beržais arba šalia jų, miškuose ir viržynuose, pavieniui arba grupėmis. Jis yra dažnas Lenkijoje.

Jį lengviausia supainioti su Leccinum aurantiacum, kuris turi ryškesnę kepurėlę, šviesius, vėliau raudonai rudus žvynelius ir auga po drebulėmis. Vis dėlto rinkite tik tokius egzempliorius, dėl kurių esate tikri, kad tai raudonviršis (vamzdeliai, žvyneliai ant koto, beržas).

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 5-15 cm, pusiau rutuliškai iškili, dažniausiai pūkuota ir šiurkšti, veltiniška; spalva plytos oranžinė arba oranžiai geltona (aprašymuose taip pat nuo rusvos, per geltonai oranžinę ir ochros, iki plytos raudonumo). Pakraštyje membraninės užsilenkusios odelės liekanos.

Himenoforas (kepurės apačia)

Porėtas; vamzdeliai 8-22 mm ilgio, balsvi su pilku atspalviu, gelsvai balti iki rudi-pilki, pažeisti purpuriniai iki pilkšvų. Poros apie 0.5 mm, pilkai baltos iki pilkai ochros, pažeistos tampančios rudos. Tvirtinimasis prie koto – duomenų nėra.

Kotas

Aukštis 6-15 cm, storis 1-3 cm (pagal kai kuriuos aprašymus iki 3.5 cm), tvirtas, liaunas. Paviršius baltas arba šviesiai pilkas, apaugęs mažais juodais žvyneliais, kurie senesniuose egzemplioriuose tampa rudi (pagal kai kuriuos aprašymus žvyneliai pilkšvi iki juosvų, rečiau balsvi).

Minkštimas

Baltas iki rausvo; perpjautas tampa rausvai-pilkai-violetiniu iki pilkai rudo, apatinėje koto dalyje žalsvai melsvas. Skonis ir kvapas – duomenų nėra; žalio minkštimo ragauti negalima.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas rudas (pagal kai kuriuos aprašymus geltonai rudas iki alyvinio). Sporos lygios, elipsės-važtelio formos, (9-)11.5-16.5 × 3.5-5 µm (aprašymai pateikia skirtingus diapazonus).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas (ektomikoriza), išskirtinai su beržu (Betula), miškuose ir viržynuose, ant smėlingų, šiek tiek rūgščių priemolio dirvožemių. Auga pavieniui arba grupėmis.

Paplitimas. Šiaurės Amerika, Europa ir Azija; Europoje paplitęs, nuo Skandinavijos iki Islandijos. Dažnas Lenkijoje. Įtrauktas į Vokietijos ir Nyderlandų raudonąsias knygas. Teisiškai saugomas Lenkijoje nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo birželio iki spalio; pagal kai kuriuos aprašymus nuo liepos arba rugpjūčio iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Leccinum aurantiacum (raudonviršis) — Žvyneliai ant koto iš pradžių balsvi, tada raudonai rudi, niekada ne juodi; kepurėlė intensyvesnės, ryškesnės raudonos spalvos; auga po drebulėmis. Minkštimas taip pat keičia spalvą.
• Leccinum vulpinum (rudasis raudonviršis), Leccinum piceinum — Panašios rūšys; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje liaudyje šis grybas įprastai vadinamas raudonikiu arba raudongalviu, o šie tradiciniai vardai kilo dėl ryškios, iš tolo miške pastebimos kepurėlės spalvos.
• Juodžvynis raudonviršis yra dažnas visoje šalyje ir nėra įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą, o gausiausiai aptinkamas ten, kur šaknų tinklą mezga beržai.
• Mūsų miškuose jis neretai supainiojamas su drebuliniu raudonviršiu, tačiau nuo jo skiriasi tamsiais koto žvyneliais ir glaudžia kaimynyste būtent su beržais.